Virtuali paroda „laikas atpažįstamas per žodžius“ (Valentinas Sventickas), skirta Poeto  Justino Marcinkevičiaus 91-osioms gimimo metinėms paminėti.

Virtualioje parodoje susipažinsite su Justino Marcinkevičiaus patirtimis, išgyvenimais, įspūdžiais, poezijos eilėmis – per laiką... Rasite Poeto pamąstymų, žodžių, jausmų, poezijos posmų – apie laiką... Eksponuojamoje parodoje svarbusis žodis – „laikas“.

Kęstutis Lakickas (1931–2012) – žiburietis, Justino Marcinkevičiaus ir Jono Kazlausko bendraklasis, politinės antisovietinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ kūrėjas, politinis kalinys, veterinarijos gydytojas, Atgimimo sąjūdžio aktyvistas, publicistas, laikraščio „Lietuvos kelias“ įkūrėjas, Politinių kalinių sąjungos pirmininkas, Politinių kalinių partijos vicepirmininkas, knygos „Kalinys Z-311“ autorius.

Kęstutis Lakickas gimė 1931 m. sausio 27 d. Prienuose, darbininkų (tėvas Juozas dirbo Šachovo alaus fabrike sargu) šeimoje. Augo su broliu Vytautu ir dviem seserimis Natalija ir Milda. Kęstučio senelis 1918–1921 m. buvo Prienų burmistras. 1935 m., kai Kęstučiui buvo ketveri, neteko motinos. 1941 m. baigė Prienų pradinę mokyklą, įstojo į „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę. 1947 m., turėdamas šešiolika metų, sukūrė gimnazijos moksleivių pogrindinę organizaciją „Jaunoji Lietuva“ ir jai vadovavo. Ši organizacija tapo Tauro apygardos, „Geležinio Vilko“ rinktinės, DLK Gedimino tėvonijos rezerviniu partizanų būriu.

1949 m. baigęs „Žiburio“ gimnaziją, įstojo Į Lietuvos veterinarijos akademiją. 1951 m. buvo suimtas už rezistencinę veiklą ir nuteistas. Penkiolika metų kalėjo Kemerovo srities Olžeraso, Meždurečijos ir Omsko lageriuose. Paleistas 1956 m. grįžo į Lietuvą, tęsė studijas Veterinarijos akademijoje. Baigęs studijas įsidarbino Kauno rajone Margininkuose veterinarijos felčeriu. Vėliau dirbo Kauno rajono veterinarijos ligoninėje, 1961 m. – perkeltas į Respublikinę veterinarijos laboratoriją.

Prasidėjus Atgimimui, Kęstutis Lakickas įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, padėjo kurti Politinių kalinių sąjungą, buvo jos pirmininku, vėliau – vicepirmininku. 1992 m. kandidatavo į Lietuvos Seimą Marijampolės rajone. Buvo Politinių kalinių partijos vicepirmininkas. Įkūrė laikraštį „Lietuvos kelias“, buvo jo redaktorius. Rašė politinius straipsnius, kurie buvo spausdinami „Valstiečių laikraštyje“, „Lietuvos ryte“, „Vakarinėse naujienose“, „Apžvalgoje“, „Šluotoje“ ir kt. Parašė knygą „Kalinys Z-311“.

Kęstutis Lakickas mirė 2012 m., palaidotas Alytaus rajono Rumbonių kapinėse.

Gimė 1950 m. spalio 10 d. Sarginėje, Prienų rajone. 1965 m. Šilavoto vidurinėje mokykloje baigė aštuonias klases ir pradėjo mokytis bitininku Sodininkystės technikume Kaune. Nuo 1971 m. gyveno bei dirbo Kaune sodininku, upeiviu, mokytoju, elektriku ir kt. 1975 m. debiutavo žurnale „Jaunimo gretos“. Priklauso medžiotojų, ūkininkų, bitininkų sąjungoms. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1990 m. Gyvena savo tėviškėje, Sarginėje.
Gintautas Dabrišius nuo 1982 m. išleido 10 eilėraščių rinkinių: „Vienplaukis prie plento“, „Klevo obuoliai“, „Baltasis slaptažodis“, „Sunkiai kylanti antis“, „Sviest akmenuką“, „Ilga žuvis“, „Joju vienas“, „Ievų daina“, „Upė Jekaterinai“, „Baltas iš manęs“.
Apdovanotas Zigmo Gėlės, Salomėjos Nėries, Vieno Lito, Antano Baranausko literatūrinėmis premijomis. 2006 m. – „Poezijos pavasario“ laureatas už knygą „Sviest akmenuką“. 2012 m. Salomėjos Nėries premija už eilėraščių rinkinį „Joju vienas“.2012 m. Vieno Lito premija už knygą „Joju vienas“.2014 m. Antano Baranausko literatūrinė premija už poezijos knygas „Joju vienas“ ir „Upė Jekaterinai“.

Vytautas Bubnys – prozininkas, dramaturgas, eseistas.

Gimė 1932 09 09 Čiudiškiuose, Prienų rajone. Mirė 2021 04 26

1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą. 1957 m. Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Kaune. 1966–1974 m. žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1981 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo ir tarybos narys. 1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys. Kūrybą pradėjo skelbti 1953 m. Kūrinių išversta į daugiau nei 20 kalbų (rusų, čekų, lenkų, latvių, estų, vokiečių ir kitas), keli kūriniai ekranizuoti. Didelė dalis kūrinių Lietuvos aklųjų bibliotekos išleisti garsinėmis knygomis. Parašė scenarijus kino filmams „Maža išpažintis” (1971 m., rež. A. Araminas), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1958 m.

„Gimiau po laiminga žvaigžde. Jaunystės metais buvau automatų kulkų suvarpytas, ir mokslo draugai pasiskubino nupinti vainikus man ant kapo. Tik per stebuklą išlikau. Kitais metais dar du susitikimai su mirtimi. Ir vėl – gyvas. Tada aš sau pasakiau: būsiu rašytojas ir rašysiu knygas apie tikėjimą gyvenimu: gyvenimu regimu ir neregimu, gyvenimu nenuspėjamu, kupinu paslapties. Iš tikro ši mintis persmelkia ne vieno mano romano puslapius. O gal toji pati žvaigždė lėmė, kad ir mano knygų bendras tiražas (prisipažinsiu, ranka suvirpa) pasiekė šešis milijonus.“ – V. Bubnys.

Virtuali paroda „Ruošę dirvą tautai atgimti“, skirta kovo 16-ajai – Knygnešio dienai.

Skaityti daugiau >>

2020-aisiai kraštiečiui dailininkui, žymiam Lietuvos neoekspresionistui, poetui Algiui Skačkauskui būtų sukakę 65-eri. Jis gimė Pranapolyje (Jiezno seniūnija, Prienų rajonas) 1955 m. rugsėjo 17 d. Studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dailininkų grupės „24“ narys. Parodose dalyvavo nuo 1982 m. Lietuvoje ir užsienyje surengta daugiau kaip 20 asmeninių tapybos parodų.

Mirė Algis Skačkauskas 2009 m. spalio 23 d.

Plačiau skaitykite čia

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje saugomi kraštotyros fonde dokumentai.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje saugomi kraštotyros fonde dokumentai.

Virtuali paroda „Devynios dienos“ pagal Liberto Klimkos knygą „Lietuviškųjų švenčių rate“ (Vilnius, 2013), skirta šv. Velykoms.

Virtualios parodos vaizdo įrašas čia.

Virtuali spaudos publikacijų paroda „Apie Nacionalinę bibliotekų savaitę rajono laikraščiai mena...“, skirta Nacionalinei bibliotekų savaitei „Nauja realybė – naujos formos 2021“.

Parodoje eksponuojami laikraščių „Gyvenimas“ ir „Naujasis Gėlupis“ straipsniai apie Nacionalinę bibliotekų savaitę ir jos metu vykusius renginius Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje nuo 2001 metų.

Virtualios parodos vaizdo įrašą žiūrėkite čia.  

Jiezną valdant kalvinų tikėjimą išpažinusiems didikams Holovčinskiams, pirmieji katalikų maldos namai, manoma, buvo ne Jiezne, o Musninkų kaime (3 km nuo Jiezno). Miestelyje tuomet stovėjusi medinė šventovė. Padėtis pasikeitė 1633 m. Steponui Kristupui Pacui, kuris buvo katalikiškų pažiūrų, įsigijus Jiezno dvarą. Naujasis savininkas pavertė ankščiau kalvinams priklaususią medinę šventovę katalikų bažnyčia.

Steponas Kristupas Pacas testamentu įpareigojo sūnų Kristupą Jiezne pastatyti mūrinę bažnyčią. Vykdydamas tėvo valią Kristupas Pacas 1655 m. pastatė šventovę, bet dėl krašte siautėjusios rusų kariuomenės įrengė ją vėliau. 1670 m. Vyskupas Kazimieras Pacas bažnyčią konsekravo Šv. arkangelo Mykolo vardu. Pagal to meto tradicijas šv. arkangelas Mykolas simbolizavo katalikų kovą su plintančia reformacija.

Pirmoji mūrinė bažnyčia buvo būdingų renesanso epochai formų – pastatas su galerija ir trimis altoriais viduje. Baroko architektūros bruožų bažnyčia įgavo vėlesniais rekonstrukcijų metais: 1768–1772 m. Jiezno dvaro valdytojui Antanui Pacui su žmona padidinus bažnyčią. Po atliktų rekonstrukcijos darbų buvo suteiktas dar vienas – Šv. Jono Krikštytojo titulas.

1794 m. Jiezno bažnyčią apiplėšė Rusijos kareiviai. Įtrūkus bažnyčios skliautams pradėta ieškoti lėšų bažnyčios remontui bei rūpintis leidimu. 1872 m. Rusijos valdžia leido bažnyčią remontuoti ir 1876 m. darbams skyrė 4 000 rublių. 1915 m. bažnyčia dar kartą buvo apiplėšta, rusų kareiviai nukabino ir į Rusiją išsivežė didžiausią bažnyčios varpą – Šv. Kristupą.

Bažnyčios sienos freskomis dekoruotos 1768–1772 m. rekonstrukcijų metu, atnaujintos vykdant restauravimo darbus 1876 ir 1971 metais.

Dėl savo puošnumo ir didingumo Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia yra viena įspūdingiausių krašte ir dažnai vadinama Lietuvos vėlyvojo baroko perlu.

Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia. Sudarytojas ir fotografas Vytautas Kandrotas. Kaunas: Terra Publica, 2011, p. 20, 22.

Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos 5-8 klasių mokinių dailės darbų paroda „Metų laikai“. Dailės mokytoja Dalia Dragūnienė: „Metų laikų kaitą sukelia Žemės skriejimas aplink Saulę ir nuolatinis Žemės sukimosi ašies polinkis į žemės orbitos plokštumą. Piešiniuose metų laikai atsispindi dar įspūdingiau: kiekvienas vaikas metų laiką savaip supranta ir interpretuoja.

Įgyvendinant projektą kartu su partneriais – Prienų „Žiburio“ gimnazija, Prienų „Ąžuolo“ pagrindine mokykla, Prienų rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriumi, Prienų rajono švietimo centru  – rengiami mokinių kūrybos konkursai „Prienų krašto vyturiai“, „Kuriame pasaką“, „Tikrai yra kalba, kur žodis pasitinka ir palydi“ (Justinas Marcinkevičius). Geriausi konkurso darbai patenka į bibliotekos leidžiamą mokinių kūrybos almanachą „Prienų kašto vyturiai“. Kiekvienais metais jaunųjų kūrybos almanachą į gyvenimą palydėdavo literatūros kritikų ar rašytojų recenzija su geranoriškais ir dalykiškais patarimais. Poetė Alma Karosaitė aptarė „Prienų krašto vyturius” 2008 m. Vaikų literatūros kritikas, Vilniaus universiteto docentas, žurnalo „Rubinaitis“ redaktorius Kęstutis Urba – 2009 m.  Rašytoja Gintarė Adomaitytė  knygą apžvelgė 2010 m., literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė – 2011 m., 2012 m. Prozininkas Vytautas Bubnys – 2013 m. Rašytoja Aldona Ruseckaitė – 2015 m., 2016 m. – rašytoja Renata Šerelytė.

,,Stilius" – šįkart tai ne išvaizda ir ne išorinis mūsų fasadas, šįkart tai mūsų vidus ir savojo ,,aš'' paieškos. Kiekvienas kuriame savo vidinį stilių ir būdą reikšti savo mintis, mylėti ir susikalbėti savo jausmais. Kiekviena mūsų diena yra skirta savęs tobulinimui ir siekiams būti tuo, kuo norime. Kiekvienas esame unikalus, vis kitoks ir savitas. Čia nėra taisyklių, nurodančių, kuo turime tapti, nes mums nereikia prisitaikyti prie kažko, kad galėtume išlikti. Vienintelis dalykas, kurį mes privalome padaryti, tai gyventi savo gyvenimą taip, kaip mes norime. Mes neturime kovoti su savimi dėl kitų nuomonės, žmonių, kuriems net nerūpim. Štai apie ką yra devintoji mano dailės darbų paroda ,,Stilius".