2020-aisiai kraštiečiui dailininkui, žymiam Lietuvos neoekspresionistui, poetui Algiui Skačkauskui būtų sukakę 65-eri. Jis gimė Pranapolyje (Jiezno seniūnija, Prienų rajonas) 1955 m. rugsėjo 17 d. Studijavo tapybą Lietuvos valstybiniame dailės institute. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dailininkų grupės „24“ narys. Parodose dalyvavo nuo 1982 m. Lietuvoje ir užsienyje surengta daugiau kaip 20 asmeninių tapybos parodų.
Mirė Algis Skačkauskas 2009 m. spalio 23 d.
Už šios trumpos biografijos slypi neeilinė ryški asmenybė, palikusi gilų pėdsaką ne tik tapyboje, bet ir poezijoje, muzikoje. Apie tapybą, apie kelią į kūrybą ir pripažinimą A. Skačkauskas daug ir įdomiai kalba A. Andriuškevičiaus knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, pavyzdžiui, apie prigimtinius gabumus: „[...] Senelis iš tėvo pusės nors ir gėrė kaip pasiutęs, bet kūrė dainas ir eilėraščius, kalbas rėždavo per balius, kildino save iš bajorų. Senelė gimusi Čikagoje, labai apsiskaičiusi. Motina – darbštumo pavyzdys visiems Lietuvos menininkams. [...] Iš tokios genetinės puokštės štai ir išėjau“. Kaip pats sako, didžiausią įtaką jo kūrybai turėjo tik Markas Šagalas: „[...] Apskritai mėgstu plastinį aiškumą paveiksle: jei tamsus – tai kad dvelktų naktim ar kapu, jei ryškus – tai irgi kad žiebtų spalva per 50 metrų! [...]“ Apie kūrinių esmę: „Mano nedorovingumas padeda mano paveikslų meniškumui. Juk žinoma, kad alkoholikai stengiasi būti itin mandagūs, taip ir aš, nedorovingasis, stengiuosi būti itin meniškas, kad savo nedorovingumą paslėpčiau“. Apie kuriamą poeziją: „[...] Eilėraščių rašymas gal ir saugo mano tapybą nuo literatūriškumo. Juose būtent ir ryšys su vaikyste, Tėviške stiprus, nes žodžiais lengviau tai išsakyti [...]“, pvz.:
Įšalęs diližansas
Išraizgytas išgalvotomis lelijomis,
Vardais vaikų.
Arklys įšalęs,
Ir vežėjas,
Išlipęs perkabinti brankto
Ne laiku. (A. Skačkauskas Eilėraščiai, rašyti anatomijos pamokoje, Baltos lankos, 2011, p .67)
Legendiniu šlageriu virto 1973 m. A. Skačkausko parašytas eilėraštis „Anzelmutė“. Jis primena vadinamuosius „Jiezno bitlų“ laikus. Tuomet Jiezno kultūros namuose muzikavo grupė „Jiezno raistai“, kūrusi melodijas pagal Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus eiles. Turėjo ir savos kūrybos „perliukų“: ,,Baltas rūkas kyla Jiezno ežere“, „Širšė ta beširdė“ ir, be abejo, garsiąją „Anzelmutę“.
Štai, ką prisimena apie garsųjį kraštietį Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius:
„Asmeniškai Algį Skačkauską pažinau tik apie 2000-uosius metus, anksčiau apie jį daugiau žinojau iš (amžiną atilsį jam) brolio Sigito pasakojimų.
Buvau vaikas, kai brolis su gitara dainuodavo ,,Anzelmutę“ ir sakydavo, kad tai Algio Skačkausko daina. Kalbėjo, jog Kašonių aštuonmetėje mokykloje Algio Skačkausko klasėje buvo dar vienas būsimasis dailininkas – mūsų gimtojo Pelekonių kaimo gyventojas Gintas Sodaitis. Gintas puikiai piešė iš natūros, o Algis – iš minčių gilumos. Kaip pavyzdį minėjo mėnulio smegenų piešinį, t.y. A. Skačkauskas turėjo stiprų vidinį pasaulį, kurį sugebėjo išreikšti popieriaus lape.
Vėliau Kašonių aštuonmetės mokyklos direktorius priprašė buvusį mokinį, jau pripažintą dailininką, sukurti piešinius mokyklos koridoriuje. Ir dabar apleistame mūrinės mokyklos pastate išlikęs Algio kūrinys, kurio likimas, deja, kaip ir M. A. Palonio freskų Pacų rūmų išlikusiame korpuse.
Kai per radiją pirmą kartą išgirdau „Biplanų“ dainuojamą „Anzelmutę“, visiems sakiau, kad tai Algio Skačkausko kūrinys. Jaunesni netikėjo, bet greitai Algis įrodė savo autorystę su dienraščio „Lietuvos rytas“ pagalba. „Biplanai“ galvojo, kad tai liaudies daina ir kažkiek buvo teisūs. Juk visi geri, mėgstami šlageriai vėliau tampa tarsi liaudies nuosavybe.
Algis Skačkauskas sakė man, kad „Anzelmutė“ jam uždirbo nemažą honorarą, greičiausiai ir dabar jo šeimai LATGA nemažai atseikėja už eteryje leidžiamą, nesenstančią trisdešimt šešerių metų Jiezno krašto gražuolę.
Dažniau su Algiu Skačkausku pradėjau bendrauti nuo 2002 metų, kai Jieznas šventė vardo paminėjimo 510 metų jubiliejų. Jis jau buvo grįžęs į savo gimtąjį kaimą slaugyti senstančios motinos. Svirne įsirengė dirbtuves, kuriose gimė daug naujų kūrinių.
Jau dirbdamas seniūnu, 2008-ųjų rudenį priprašiau jį surengti kūrybos vakarą Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre. Iš tiesų, Algis labai nenorėjo to daryti, nes, anot jo, Jieznas jam kėlė ne pačias maloniausias emocijas. Turbūt dėl Jiezno chuliganų, kurie skriausdavo lėto būdo kaimo bernelį – Algis sakydavo, kad pagauna jį prie autobusų stoties nedorėliai ir išmaudo sniege.
Kai išgirdau, kad Algio nėra (mirė), net pagalvojau, ar ne iš pergyvenimo mirė dailininkas, jog reikės kūrybos vakarą pas mus surengti. Paskambinęs Algio kaimynas Germanavičius pasakė: „Anzelmutės“ jau nėra, rado laiškanešė mirusį tėvų namuose“. Labai nuliūdau, ne todėl, kad nesurengsime jiezniečių susitikimo su žymiu kraštiečiu. Liūdna, kad netekome žymiausio šio laikmečio dailininko, pedagogo ir poeto, kuris gimė ir gyveno šalia mūsų. Aš daug norėjau su juo nuveikti, organizuoti parodas, edukacijas jauniesiems tapytojams, kūrybos vakarus. Mūsų kraštas būtų daug spalvingesnis su „Anzelmute“ – Algiu Skačkausku...“
Ypatingai vertingi Valentino Jaruševičiaus, artimo A. Skačkausko draugo, atsiminimai. Juose atsiskleidžia ankstyvoji dailininko jaunystė, kūrybos kelio pradžia:
„Su Algiu Skačkausku susipažinome 1971 m. rudenį, kai jis su grupe mokinių, baigusių Kašonių aštuonmetę mokyklą, atvyko į Jiezną ir įsiliejo į tuometę 9a klasę. Algis buvo paprastas kaimo vaikas, tačiau labai meniškos sielos. Iliustratyvi to detalė tai, kad mūsų abiejų tėvai dirbo kolūkyje traktorininkais ir aš galėjau su tėvo traktoriumi padaryti bet kokį darbą, o Algis sakydavo, kad traktorius jam kaip kosminis laivas ar raketa: „Ne ne ne, čia ne man, aš geriau ką nors iš medžio išdrošiu ar nupiešiu“. Iš kitų mokinių jis tuo ir išsiskyrė, kad mums nesuvokiamai gražiai piešė, rašė eiles, drožinėjo skulptūrėles ir net grodavo gitara.
Tame jo kūrybos tarpsnyje buvo svarbu ką nors sudominti savo kūriniais. Mes buvome geri draugai, tai ir buvau tos ausys ir akys, kurias pirmiausiai pasiekdavo tai, kas atsirasdavo jo kūrybos kraitėje po savaitgalio ar atostogų. Jam buvo labai svarbi kito žmogaus nuomonė, padrąsinimas, patarimas.
Prisimenu, kartą jam bebaigiant drožti rūpintojėlio skulptūrėlę, ji netikėtai skilo pusiau... Labai gaila, įdėjus tiek darbo, išmesti. Ilgai svarstėme, kaip būtų galima ją sutaisyti. Deja, sutaisyti buvo neįmanoma, bet panaudoti – galima. Algis sugalvojo, kad iš likusios skulptūrėlės dalies, iš rūpintojėlio galvos, išaugs gyvybės medis. Ir ta mintis kaipmat buvo įgyvendinta. Pavyko dar įdomiau, nei būtų paprasta skulptūrėlė, nes ji staiga, veikiama Algio fantazijos, įgavo kitą išraišką su labai gilia mintimi.
Savo garsiąją „Anzelmutę“ Algis parašė 1972 m. Mums tuo metu buvo po 16 metų. Dainos tekstas taip pat pirmiausiai pateko man. Ilgai taisėm, derinom žodžius, pvz., iš „verksmas ima“ į „verkti noris“ ir kt. Tačiau mūsų taisymų neužteko, teko parodyti lietuvių kalbos mokytojai Ievai Kantakevičienei, kuri sustatė visas lietuvių kalbos taisykles į savo vietas ir eilės virto daina, ir ne šiaip sau daina, o hitu. „Anzelmutė“ karaliavo diskotekose keletą metų ne vien Jiezne, ją grojo visur.
Tie treji metai šalia Algio Skačkausko man buvo labai reikšmingi pažintine prasme. Jis labai domėjosi daile, klasikų darbais, tuo uždegdamas ir mane. Atsinešdavo į mokyklą kažkokių žurnalų, net nežinau, ar jis juos pirkdavo, ar prenumeruodavo, bet žinau, ne kiekvieną sudomintų tokie leidiniai, o jis juos vertindavo ir iki smulkmenų susikoncentruodavo, pvz., ties vienu dailininku, tarkim, Pablu Pikaso. Su tokiu užsidegimu tai darė, kad negalėjau nesusidomėti ir aš. Mes abu viską aptardavom, daug po to kalbėdavomės apie tą menininką, o tuomet imdavomės kito dailininko, jo darbų. Jei ne Algis, aš, kaip ir dauguma klasės draugų, tuo nebūčiau susidomėjęs. Esu dėkingas jam už tai, kad pasirinko savo draugu būtent mane ir uždegė susidomėjimą menu.
1974 m. baigus Jiezno vidurinę mokyklą ir įstojus į skirtingas akademijas, mūsų keliai išsiskyrė ir, deja, daugiau nebuvome susitikę“.
Su A. Skačkausko gyvenimu ir kūryba išsamiau galima susipažinti dokumentiniame filme „Dailininkas Algis Skačkauskas“ (iš ciklo „Menininkų portretai“, 2010 m.) Autoriai Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius: https://www.youtube.com/watch?v=7xDDyCIpopY
Dailininko kūrinius galima pamatyti: http://www.mmcentras.lt/autoriai/algis-skackauskas/499