Minint Baltijos kelio – 35-metį, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Informacijos skyrius parengė virtualią fotografijų parodą „Baltijos keliui – 35“.
Parodoje eksponuojamos kraštiečio, žurnalisto, fotografo Marijono Baranausko (1931–1995) nuotraukos, menančios Baltijos kelio akciją 1989 m. rugpūčio 23 d.
1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelio akcijos diena
Akcija Baltijos kelias – vienas iš svarbiausių istorinių įvykių Baltijos valstybių istorijoje. Baltijos kelias – neprievartinio pasipriešinimo kelias kovoje už savo valstybių Nepriklausomybę. Įsimintiną 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę, kuria trijų Baltijos valstybių Tautos, sujungdamos Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano bokšto Taline, surengė simbolinį referendumą ir susikibusios rankomis kiekviena savo ir kartu 2 milijonų žmonių apsisprendimu nutiesė kelią į Nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, vykdydama Tautos valią, atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę.
Baltijos kelio akcijos dieną Vilniuje, Dramos teatre, vyko ir Sąjūdžio Seimo VI sesijos posėdis, kuriame po diskusijų priimtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms. Jame buvo sakoma, kad „TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo“, kad „1940 m. įvykdytas <...> agresijos aktas prieš suverenią valstybę“, kad „1940 m. rinkimai į „Liaudies Seimą“ buvo neteisėti, Seimo (Liaudies Seimo – aut. pastaba) priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje ir prašymas priimti į TSRS sudėtį neturėjo ir neturi juridinės galios“, kad „artėja ta diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę“, taip pat šiame pareiškime buvo pareikšta, kad „prieš okupacinės armijos buvimą jau pasisakė 1 400 000 Lietuvos žmonių savo parašais“ (parašai buvo renkami ir po akcijos, jų buvo surinkta daugiau kaip 1 milijonas 600 tūkstančių).Taip pat šiame pareiškime buvo akcentuota, kad TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinis vertinimas vis dar nėra paskelbtas, kad „nei TSRS, nei Vokietijos valstybės ligi šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti“. Be to, šioje sesijoje buvo priimta telegrama „Chartijai 77“ ir patvirtintas pareiškimas „Baltijos kelias“ (priimtas 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Taryboje).
Sąjūdžio Seimo sesija truko ilgiau kaip dvi valandas. Sąjūdžio Seimo nariai skubėjo į Baltijos kelią. Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai buvo paskirstyti atitinkamose kelio atkarpose, kad būtų kartu su akcijos dalyviais bei savo rinkėjais. Sąjūdžio būstinėje skubiai buvo spausdinami (rašomąja mašinėle po keletą egzempliorių per kalkę) Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai, kad vykstantieji į Baltijos kelią galėtų juos perskaityti Baltijos kelio akcijos dalyviams.
Po pietų akcijos dalyviai pajudėjo į savo kelio atkarpas. Nuo pat akcijos pradžios, jai prasidėjus ir pasibaigus Sąjūdžio būstinėje (Gedimino pr. 1, Vilnius) netilo telefonai. Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo organizuotai, kolonomis – autobusais, automobiliais, net ir sunkvežimiais. Kolonas lydėjo automobilių inspekcijos, greitosios medicinos pagalbos transportas. Šių tarnybų geranoriškumas buvo labai svarbus. Labai daug dalyvių vyko ir nuosavais lengvaisiais automobiliais. Baltijos kelio koordinatoriai tokio žmonių entuziazmo nesitikėjo, ypač tokio didelio važiuojančiųjų savo lengvaisiais automobiliais skaičiaus. Pradėjo darytis transporto spūstys (po akcijos paaiškėjo, kad, nors spūsčių buvo daug, nebuvo užfiksuotas nė vienas eismo įvykis). Jokie keliai nebuvo pritaikyti tokiam mašinų srautui, daugybė pakilusių Lietuvos žmonių važiavo vienu tikslu – į Baltijos kelią. Važiavo visų kartų žmonės: seneliai, tėvai, vaikai. Pirmosios spūstys Vilniuje susidarė jau po 14 val. Strigo iš Dzūkijos vykstančios kolonos ir neorganizuotai (daugiausia lengvaisiais automobiliais) važiuojantys akcijos dalyviai. Antroji spūstis susidarė atkarpoje Vievis–Maišiagala. Rytų Lietuvos, Suvalkijos akcijos dalyviai nuo Kauno ties Vieviu turėjo sukti į Maišiagalą, o vėliau pasiekti kelią M12, kad patektų į savo stovėjimo atkarpą. Nedraugiškos akcijai jėgos paleido lokomotyvą, važinėjusį pirmyn atgal Vilniaus–Kauno geležinkelio pervaža. Trečioji spūstis susidarė kelyje Kaunas–Ukmergė. Koordinatoriaus Aleksandro Abišalos liudijimu, pakilo daugiau kaip 250 000 Kauno miesto ir aplinkinių rajonų gyventojų. „Žmonės sėdo netgi į maršrutinius autobusus, o jų vairuotojai, gavę dispečerio leidimus, suko į trasą...“. Dėl paleisto lokomotyvo ir Panevėžio mieste, ties geležinkelio pervaža, susidarė spūstis. Šiauliečiai negalėjo laiku atvažiuoti. Po akcijos vienas iš pagrindinių Baltijos kelio koordinatorių Arūnas Grumadas surinko miestų, rajonų Baltijos kelio koordinatorių ataskaitas. Iš šių ataskaitų (nors ne visi jas pateikė) matyti, kad į Baltijos kelią net ir organizuotai kolonomis atvyko gerokai daugiau žmonių negu iš pradžių buvo planuota. Mašinų srautas kai kur judėjo net keturiomis eilėmis. Koordinavimo darbai vyko iš oro, paskelbus per radiją apie transporto spūstis buvo patariama, kuriomis kryptimis važiuoti. Artėjant 19 val. jau buvo aišku, kad dauguma akcijos dalyvių tikrai laiku nepasieks savo atkarpos. Per radiją akcijos dalyviams buvo patarta 19 val. sustoti ir susikibti rankomis tose vietose, iki kurių pavyko atvažiuoti. Lietuvoje Baltijos kelias turėjo nemažai atšakų, pavyzdžiui, kelio atkarpas nuo Maišiagalos iki Vievio ir nuo Vievio Kauno link, nuo Ukmergės Kauno link ir kitas (jos ne visos žinomos).
Lygiai 19 val. per radiją suskambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo rankomis. Žvilgsniai buvo nukreipti į Vakarus (Baltijos kelyje nuo Vilniaus Talino link žmonės stovėjo dešinėje kelio pusėje). Suplevėsavo daugybė vėliavų, buvo uždegtos žvakutės stalinizmo aukoms atminti. Daugelis žmonių vežėsi koplytstulpius, paminklinius akmenis-atminimo ženklus. Juos statė tose atkarpose, kur stovėjo. Po susikabinimo akcijos daugelyje atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai.
Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Preliminariais duomenimis, dalyvavo apie 2 milijonai žmonių. Manoma, kad vien Lietuvoje jų buvo apie 1 milijonas (pagrindinėje magistralinio kelio M12 atkarpoje buvo daugiau kaip 500 tūkst. akcijos dalyvių, atšakose – apie 300 tūkst.). Žmonės susikibo rankomis ne tik stovėdami kelyje, bet ir miestuose, miesteliuose, kaimuose, savo kiemuose – ten, kur buvo. Akcijoje dalyvavo įvairių tautybių, skirtingos socialinės padėties, įvairias pareigas einantys žmonės. Dalyvavo daug dvasiškių, tremtinių, politinių kalinių, partizanų, jaunimo ir visuomeninių organizacijų atstovų, dalyvavo ir kai kurių rajonų „partinis ūkinis aktyvas“, tačiau aukščiausieji komunistų partijos ir tuometės vadovybės atstovai liko nuošalyje, į Baltijos kelią nevyko. Lietuvoje akcijoje dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir tautinių bendrijų atstovai su savo tautinėmis vėliavomis. Dalyvavo iš Punsko ir Seinų (Lenkija) atvykę lietuviai, taip pat iš kitų šalių į Lietuvą atvykę žmonės. Lietuviai, latviai ir estai susikibo rankomis daugelyje pasaulio valstybių. Akcijoje dalyvavo nemažai žurnalistų iš užsienio. Baltijos kelio akcija pateko į pirmąsias televizijos žinias, pirmuosius laikraščių puslapius, taip akivaizdžiai laisvajam pasauliui buvo parodydama trijų Baltijos tautų apsisprendimą ir ryžtą siekiant atkurti Nepriklausomybę.
Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, pilietinės visuomenės gebėjimą susitelkti ir vieningai reikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo. Taip pat buvo pademonstruotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų visų struktūrų organizuotumas, gebėjimas koordinuoti bei nepaprasta jėga, galinti pakelti vienu metu šimtus tūkstančių žmonių, kartu visiems siekiant svarbaus ir bendro tikslo – atkurti Nepriklausomybę.
Baltijos kelio įamžinimas
- 2009 m. Baltijos kelias buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO globojamą programą „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą;
- 2014 m. Baltijos kelio vietos, kuriose stovėjo akcijos dalyviai ir buvo pastatyti paminklai, įrašytos į Lietuvos kultūros paveldo objektų sąrašą;
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 127„Dėl Baltijos kelio pavadinimo suteikimo valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius–Panevėžys ruožui nuo 9,28 iki 132,55 km ir kelio A10 Panevėžys–Pasvalys–Ryga ruožui nuo 4,57 iki 66,09 km“ dviems kelio ruožams suteiktas Baltijos kelio pavadinimas;
- Baltijos kelias įamžintas filmuose, nuotraukose, žmonių prisiminimuose ir įvairiuose projektuose.
