-
Sentimento
„Sugrįžk į čia, baltasis gulbinėli, -
pasiklausyk liepsnojančios širdies:
svaiginančią ji giesmę tau giedos,
tau pasaką pašėlusią sakys –
tave nugirdys laimės svaigulys“...
(B. Sruoga „Pavasario giesmė“)Negrįžk, negrįžk, baltasis gulbinėli!
Ta pasaka taip smelkiančiai graudi.
Čiobrelių vėjas keliasi nuo pievos,
Pušynais kvepia žalias ilgesys.Negrįžk, negrįžk!.. O vis dėlto... Ateiki
Į sapno tolius, į nemigos gelmes,
Žvaigždelės šypsniu sumirgėki
Prisiminimų rūškanam rūke...Gyvenimas – tas baltas gulbinas –
Jau nusklendė skaudžia būties erdve,
Ir liko kelios plunksnos murzinos
Neišsipildymo blyškiam delne. -
Ant tilto
ANT TILTO„Keistas sapnas vaikščios ant tilto,
įkalbinėdamas žudytis...“
(Justinas Marcinkevičius)Gražiausia vieta šiam pasauly –
Prienų Greimų istorinis tiltas –
Toks mįslingas, leidžiantis saulei
Ant šilkinės Nemuno kilpos –Kviečia stabtelėti ir pasvajoti,
Gal su Nemunu dainą dainuoti,
Miglotais krantais paklajoti,
Su antelėm bangoj pasiūbuoti.Ak, ištirpti erdvėj begalinėj
Ir užmiršti, kas skaudino žeidė,
Vien tik grožį matyti nurimus,
Amžinai su viskuo susitaikius.
Tai sujunk – kaip krantus, - senas tilte,
Mūs gyvenimą trapų ir mirtį!Išpažintis
IŠPAŽINTIS„Tarp Dievo ir Šėtono sostų”
(kun. V. Sabaliauskas)Dažnai savyje velnią aptinku,
Kuris visus tik kritikuoja, peikia,
Kiekvieną laiko tik savanaudžiu,
Nes jam pačiam naudos, garbės tereikia.Į skaistų grožį žvilgčioja gašliai
Ir laukia, kad greičiau jis susiteptų.
Jei kas laimingas jaučiasi tikrai,
Tam baisiai nelaimingu linki tapti.Visiems pavydi turtų ir vaikų –
Norėtų jų turėti bent septynis –
Kad talentingi būtų, be ydų
Ir daugintųsi ligi begalybės…Ak, kaip nuo šito savo velnio pavargstu –
Užmušk jį, Dievo Angele, meldžiu!Anarsija AdamonienėIš grafomano pasiūrės
← Grįžti atgalIš grafomano pašiūrės
„Gausingai svirpliams užgiedojus“
(Maironis)
„Gausingai svirpliams užgiedojus“,
Ir aš sumaniau pasvirpėti:
Kiekvienas svirplys žaliam gojuj
Juk turi kažką pačirškėti –Paliudyti laiką ir vietą,
Vienintelius tokius jam duotus;
Ir pats jisai – toksai + vienas,
Kaip lapo – nebus kito tokio.
Tad svirplio dainelę įžūlią
Užtraukiu, kai slegia vienatvė
Ar grožis koks kartais pažiūri
Į širdį akimirką retą.
Nors „mūzos begąsčioja bado“,
Giedokim, svirpleliai, kol galim –
„Nebūtų be pomiškio miško,“ –
Taip sako ir mūsų Justinas.Anarsija AdamonienėMokytojos Danutės Dvilinskaitės-Laukienės (1929-11-01 – 2013-03-31) atminimui
Tavo sielą,Veržlią, drąsią ir oriąMylėjau iš tolo.Daugybės talentų spindesiu,Darbštumu ir protuŽavėjausi nuolat.Jautrios, elegantiškos rankosMokėjo daugybę dalykų:Dailiai rašyti ir piešti,Siuvinėti, siūti ir groti,Gaminti skanėstus visokius,Gėles augint, komponuoti,Apleistus kapeliusIšradingai papuošti...Dainuot, vaidint, režisuotiMokėjai džiaugsmingai,Anekdotą suskelt per puotą,Užvesti dainą graudingą.Sunkiausių dalykų –Matematikos, astronomijos – mokei.Po sudėtingusMeno ir mokslo pasauliusIšmaningai vedžiojai.Užuojautos versmėsNelaimingiems ir vargšamsIš sielos tau veržėsIr liejosi straipsniais,Apsakymų pynėm.Tavo Mamytės„Tetos Domcės istorijos“,Kaip tautos papročių ir kalbosPaminklas, iškyla.Ir raštu, ir žodžiuKovojai už gėrį, dorą ir šviesą.Drąsiai į Laisvės kovas įsiliejai.Darbų gražiausių vainikąDovanojai mūs Prienams, -Dalinai ir turtus, ir kūrybą,Ir mylinčią sielą.Tobulo Mokytojo,Asmenybės didžiosAtminimąKur ir kaipMes dabarĮamžint ketinam?..2015-03-24Anarsija AdamonienėEsė eilėmis. Iš Prienų padangės
VINCUI MYKOLAIČIUI-PUTINUI (1893 – 1967)
„ANTAI TEN DUNKSO TĖVIŠKĖS KALNELIS“(PUTINAS)Kaip relikviją sausą gėlelęSaugo beržas, palinkę kalne -Kai vienatvėje širdį kam gelia,Teateina nurimti į čia.
Teateina, kur amžinos pėdosNeišdils kačpėdėlių take,Kur ir aušros, ir žaros apglėbiaŠešėliuota svajonių skara.
Tai nuo čia kilo žvilgsnis kūrėjoĮ saulės gėlynų marias.Tai nuo čia jo svaja pasikėlusSkrido žemei laimužės parnešt.
Ir poezijos rūmas iškiloIš maištingų svajų ir kovų.Jame žmogiškas grožis parimo,Karūnuotas kančios vainiku.
Lyg relikviją sausą gėlelęDabar saugoja kalno tyla.JO KŪRYBOJE TAURIĄJĄ PRASMĘĮGIJO BŪTIS IR GAMTA.FILOSOFUI ANTANUI MACEINAI (1908-1987)
„O temstančių klevų palinkusi alėjaIš laukto tolio niekas niekas neartėja“(A. Jasmantas)
O liūdnas liūdnas mano dvasios broli!Jau nesvarbu, kiek metų ir kiek mirčių mus skiria.Belaikiame kely mūs sielos laukia,Kol „nuo kvepiančios pašlaitėsAnt nusižeminusios asilaitėsPavargęs Viešpats mūs atjos.“Bet Dievo artumos žiedai vaikystėsKaip netesėti pažadai nuvyto.Todėl iš „ilgai laukto tolio“Mūs sielom varganomJau „niekas niekas neatjoja“.Tik liūdesys mūs sielųPer amžinybės kloniusKaip rūkas pievomisBanguoja ir banguoja.Tik dieviškumo ilgesysMūsų eiles ir muziką auginaIr kaip vienuolius musVis susiglaust masina.Bet niekas, niekasViens su kitu nesuartėjaŠioje palinkusių klevųLiūdnoj alėjoje.
„BUITIS KAIP – BŪTIS“ (SONETAS)Už lango vyšnioj kažkas klausia:„Jau prabudai? Ar tau nešalta?Lizdelis senas jau ir kiauras -Reikės taisyt, šviesos sulaukus.
Miškan nuskrisim pusryčiauti -Ten rasime skanių sėklelių,Paskraidžiosim po pušį aukštąIr parsinešim po šapelį.“
Diena gyvenimui prilygsta,Ir rūpesčiai visų vienodi.Kad tik per daug vargais nelytų,Kad lauktų dar jauki pastogė!
Užmirškim laikinumą savo -Juk amžinai mes čia gyvenam...
Anarsija AdamonienėMotinos dienai
1
Lyja. Mano ašarom lyjaPer visą gyvenimąKarčiom atgailos ašaromLyja, Kad buvau TauKieta kaip akmuo,įtūžus, pikta,Viskuo nepatenkinta.Tik apie save tegalvojau...Užtat dabar lyja,Sąžinės priekaištaisLyja...2
„Mano krūtinėjeTavo gyvenimas tęsiasi...“(Frankonių daina)
Tik Tavo saulės glėbyjeBuvau saugi, laiminga.Dabar tik keliais apeinuKiekvieną kelio vingį.Širdim, ne lūpomis liečiuKiekvieną Tavo žingsnį.Tavo atodūsius renkuKaip deimantus slaptingus.Atleiski man juodas kaltes! -Prašau Tave kas dieną.Leisk nuolat, nuolat jaustTave Kaip amžinybės šviesą.
3
Tik mudvi žinome, Mamyte,Kokia būtis skausminga, vargana,Ir kokia gydanti žalia laukų skara.Užsirišu ją ant akių,Ir einam pasivaikščioti kartu.Takeliai tie, kuriais praėjom,Neužmirštuolėm liūdinčiom nulyti,Ir vietos, kur sėdėjom,Bijūnais kvepiančiais man žydi.Meldžiuosiu į Tave,Mamyte, mano saule!Vaikus, kuriuos man dovanojai,Globok ir saugok!Nuo melo, neapykantos apginki!Vaikaičius tik gerumui užauginki.Jau nurišta žalia laukų skara -Ji mano ašarų pilna -Ir Tau prie kojų priglausta.
Anarsija AdamonienėAš sodinau. Bet Dievas davė augimą...
„ŽIBURIO“ GIMNAZIJOS ĮKŪRĖJUIFELIKSUI MARTIŠIUI (1879 – 1955)
„Ar paliksiu ką nors po savęs?“ – tyliai klausei,Paskutinįjį kartą suklupęs ant laiptų.Prie altoriaus puošnaus, teiravaisi nedrąsiaiIr pavargusią galvą prieš Dievą nuleidai.
Ar turėjai kada kokį artimą žmogų,Prie kurio prisiglaust, išsiverkti galėjai? -Ketverių tik buvai, kai vaikystė nutolo, -Amžinatvėn tėvelis pavargęs išėjo.
Ar guodeisi kam nors, kad mamytės tėveliaiTau atstojo ir brolius, ir seseris mielas,Kad toli nuo namų išvargai mokslo kelią,Su gyvenimo negandom grūmeisi vienas?
Iš asketo rūstaus gal pasijuokė ponaiIr konfratrai, ir miesto madingos siuvėjos.Bet ėjai su maišu sėmenų kaimo toliaisIr ant rąstų vežimo gale važinėjai.
Bet gimnazijos rūmas taip greitai išaugo,Lyg statyt jį pradėjo patsai Visagalis.Miesto pelkė klampi ir jo molinas kalnasSužydėjo, paklusęs vien Tavajai valiai.
Kiek daug kartų klampojai purvyną ir molį,Kiek šakelių gležnų glėbyje Tu nešiojais,Kol visoj Lietuvoj tą didžiausiąjį sodąPalikai po savęs vis žydėti ir ošti!Tebeliūdi ir parkas upelio pakrantėj,Ir ant kalno svajonių namelis dar laukia:Gal pareisi pavargęs, sušalęs, kaip andai,Ir vaišinsi svečius meduje virtom kriaušėm…
Bet daugiausia Tavęs mumyse pasiliko.Darbštumu ir dora, karšta meile tėvynėsMes norėtum šiandieną kiek nors Tau prilygti.Ir sodint gėrio sėklą – kaip Tu – pasiryžtam!
Anarsija Adamonienė„Gausingai svirpliams užgiedojus...“ (Maironis)
„Gausingai svirpliams užgiedojus,Ir aš sumaniau pasvirpėti.Kiekvienas svirplys žaliam gojujJuk turi kažką pačirpėti -Paliudyti laiką ir vietą –Vienintelius tokius jam duotus.Ir pats jisai toksai – vienas,Kaip lapo – nebus kito tokio.
Tad:
Nors „Mūzos begąsčioja bado“,Giedokim, svirpleliai, kol galim!„Nebūtų be pomiškio miško“, -Taip sako ir mūsų Justinas.
„AKIMIRKA, KAI AMŽINAS ESI“(Just. Marcinkevičius)Sustojus ant tilto,mano siela ištirpstaerdvėj spindulingojvirš Nemuno vingio.
Išbarstykit mano pelenus čia!..Bet ne!Vaidensiuos slapčia,ir tiltą atšventinti teks...Rūke ištirpo miškas.Nemuno veide miglotam -krūmokšnių juodas virpesys.Tuščia ant tilto.Tuščia kaip mano širdy.Tai ko tu, laukimo spingsule,vis dar švyti?..
Anarsija AdamonienėGal malda?
,,...laikykis, gyvybe, laikykis!...”
Just. MarcinkevičiusO mano dvasios broli,
Graudus, graudus bičiuli!
Pasaulis sparčiai tolsta,
Nuo mūsų nusisukęs.O gal tai mes keliaujam
Į išsapnuotus tolius,
Kur nusileidžia saulė
Ir žydi vešlūs kloniai?Ne viską čia suspėjom
Apglėbti, pamatyti,
Ne visos žemės gėlės
Mūs išbučiuotos žydi.Daug grožio nelytėto
Kitiems paliekam džiaugtis.
Nors ir kažkiek čia būtum,
Širdis gyventi šaukia.
Tai kaipgi mums išeiti
Į ūkanotus tolius?
Gręžiojamės – gal reikia
Jums mūsų meilės, broliai?...
Dar norim kiek pabūti,
Nors vasaros sulaukti.
Kaip šis troškimas žudo!
Vilties koks tuščias laukas!
Širdies beprotės riksmas!
Gailios gėlos upeliai!
Bedugnėn krinta viskas –
Laikykimės, kiek galim!
Juk sielos mūs nemiršta –
Jas meilė susiranda.
Eime kartu! Nurimkim!
Ir duok man savo ranką...2011 – 01 – 27
Tava ranka jau slysta
Iš mano karšto delno.
Laisva dvasia jau kyla
Į amžinybės dangų...Ir ten dar mus mylėki
Ir mūsų šalį saugok!
Neleisk sunykti gėriui
Ir mūsų kalbą laimink!
2011 – 02 – 17
Anarsija AdamonienėIšėjusiems
,,Atmintis gyvenimą aria ir aria
vaga po vagos, vaga po vagos...“
Just. MarcinkevičiusGyvenimas – akimirkų vien deimantai, -
Jais atminties delnuos mes noriai žaidžiame.Branginame, kuriuos dar susitiksime,
Bet brangesni – nuo Kito Kranto šypsantys.Dažniau mes kalbamės su jau nutilusiais,
Didžiais darbais pasauly pasilikusiais.Pasišventimas ir valia Jų stebina,
Protu, atkaklumu pagarbiai žavimės.Būties prasmingos spindesys vis žadina
Apsnūdusią, pavargusią mūs sąžinę.Be mylimųjų žemė ištuštėjusi,
Lyg palikta šiurpių nelaimių vėjuose.Bet žodžiais jų gyvais šiandien kalbėkimės,
Karščiau tėvynę ir kitus mylėkime!Anarsija Adamonienė
Verbų sekmadienis
ANTANUI MACEINAI
„Po temstančių klevų palinkusia alėja
Iš laukto tolio niekas, niekas neartėja“.
(A. Maceina)O liūdnas, liūdnas mano dvasios broli!
Jau nesvarbu, kiek metų ir kiek mirčių mus skiria.
Belaikiame kely abu vis laukiam,
Kol „nuo kvepiančios pašlaitės
Ant nusižeminusios asilaitės
Pavargęs Viešpats mūs atjos...“
Bet Dievo artumos žiedai vaikystės
Kaip netesėti pažadai nuvyto.
Todėl iš ilgai „laukto tolio“
Nei tau, nei man
„Ant nusižeminusios asilaitės“
Jau niekas, niekas neatjoja...Tik liūdesys mūs sielų
Per amžinybės klonius
Kaip rūkas pievomis
Banguoja ir banguoja...
Tik dieviškumo ilgesys
Mūsų eiles ir muziką augina
Ir kaip vienuolius mus
Vis susiglaust masina.Nors niekas, niekas
Viens su kitu nesuartėja
Šioje palinkusių klevų
Liūdnoj alėjoje...A. Adamonienė
Prienams
Prienai, Prienai –
Garbanotų šilų vainike!
Kaip baltas balandis
Prie mėlyno vingio
Prigludo gimtinė mana.
Pražydusiais sodais
Kopi tu į kalnus,
Kur klūpo maldingi miškai.
„Pirėne“- aukštumų keltišką vardą
Mylėti mums palikai.
Ant Nemuno kranto Kęstutis sustojęs
Dar laukia savo pulkų.
Vanago skrydis, aukštybėj pamojęs,
Vilios paklajot tarp miškų.Žvėrinčiaus takais aksominiais patraukęs
Kuždėkis su monais žilais.
Po ąžuolu Vytautas žirgą sutramdęs
Kai stumbrą medžiojęs kadais.
Aukščiausiąją eglę, pušį grakščiausią
Pas mus pamatyti gali.
Ir tą maumedyną, Europoj gražiausią,
Tik Prienų šile atrandi.
Žmonės čia jaukūs: nepažįstamas gali
Prakalbint tave nelauktai.-
Maloniai nuglostys tau širdį ir ausį
Skaidriausia tarmė Lietuvoj.
Sujunkim rankas ir apglėbkim šią žemę –
Čia mūsų namai, čia mūsų širdis.
Įrašykim į brangų gimtinės peizažą
Savo meilę, svajas ir mintis!A. Adamonienė
Sveikinimai į Anapus mokslo draugams
„Angelai, sako, dažnai jau nežino,
Ar su mirusiais vaikšto, ar su gyvaisiais,Srovė amžina
Ir abiejų karalysčių susirenka žmones,
Ir vienus, ir kitus vieningai suglobia“...
(R. M. Rilke)Justinui MarcinkevičiuiPareik dar kartą pažiūrėt
Į tą auksinį rapsų lauką,
Pakraštyje jo atsisėsk –
Pavargusio suolelis laukia.Ir pirkios dūmas toks skalsus
Pakils tave apkabinti.
Gonkelis, mažas, bet jaukus,
Pakvies visus čia susirinkti.Balta skarelė suboluos –
Mama jau nuo rugių pareina.
O Tėvas glėbį dobilų
Avelei Tavo neša meiliai.Jau visi broliai keturi,
Ir visos sesės susirinko –
Visi namų kampai pilni –
Tik klega, juokiasi aplinkui.Tai neišeiki iš namų,
Paglostyk maumedį vienintelį.
Nubėk per Sriodę tilteliu,
Rugelį keldamas žiemkentį.
Jonui Kazlauskui„O kodėl, kodėl, o broleli,
Tu lig šiolei neparjoji?...“
(l. daina)„Nepareisiu, motinėle,
Per sodelį takeliu“...
Nesulaukiai, Brolužėli,
Mūsų laisvės valandų,Nors šaukei jas savo meile,
Savo darbu atkakliu –
Mylavai mūs gimtą kalbą,
Bučiavai jos žodelius.Tyrinėjimų lobynais
Liko straipsniais įdomiais –
Juos talpina „Raštų“ knygos
Ir „Baltisticos“ lankai.Tavo tėviškė kas metai
Vis turtėja žmonėmis.
Tai todėl, kad Tu čia vaikštai,
Į svečius visus kvieti.Gervės suskrenda į kiemą,
Kur koplytstulpiai šventi
Saugo Tavo Būties Dieną,
Saulės piršto paliesti.Kaip į atlaidus suplaukę,
Giedame gimta kalba –
Jaučiam Tavo glėbį jaukų –
Su mumis Tu visada
Mokytojai lituanistei Laimai Geniušaitei-Abusevičienei„Pasakykite jai, mieli žiedai,
Kam gėles tas suskyniau,
Į vaikus supyniau...“
(Zybelio arija)Dainelė iš operos „Faustas“
Man skamba ir vėl ausyse,
Kai tik Tu, grakščioji mūs Laima,
Atplauki atminties valtele.Tai garsusis muzikas – dėdė
Gal išmokė dainuoti Tave?
Per pertraukas klasėj susėdę
Su Tavim dainavom drauge.Per greitai tos dainos išblėso –
Gal širdis neatlaikė jautri
Audringųjų pokario vėjų –
Jų aplaužyti buvom visi.Ak, atminimo kuklūs žiedai,
Mano meilę perduokit jai!
Mokytojai ir poetei Danutei ZieniūteiTaip aistringai, skausmingai mylėjai
Vien tik dainą – nei gyvybę labiau.
Mūza skaisti Tave pakerėjo –
Be josios, ar ką mylėjai daugiau?O taip, mylėjai dar Melpomenę,
Ir mokinius savo, ir artistus.
Gal laiminga, mylėdama meną
Buvai, nors gyventi buvo sunku.Bet niekinai tą kukliąją laimę –
Poezija kvietė vis kilti aukštyn.
Deja, rūstūs dievai Tau neleido
Priglust prie poezijos rašto arti.Nemunas vis atsidūsta giliai,
Kad glėbį jo šaltą pasirinkai...A. Adamonienė
