|
Knygos „Medžiai tarp savęs prašneko“ pristatymasKovo 13 d. Prienų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko Juozo Vytauto Juocevičiaus knygos „Medžiai tarp savęs prašneko“ pristatymas. |
Knygos pristatyme dalyvavo autorius Juozas Vytautas Juocevičius, knygos redaktorius Antanas Lėckas, Prienų meno mokyklos moksleivė Laura Mozūraitė
|
|
|
,, Laimė išreikšti save”?
(L. Francaitė)
Galingai ir tauriai ošia Juocevičių genealoginio medžio šakos, nusitiesusios iš Prienų žemės per visą Lietuvą ir siekiančios net Prancūziją ir Ameriką.
Šitos giminės metraštininkė mokytoja metodininkė, sporto trenerė ir teniso varžybų prizininkė Angelė Radeckienė knygoje ,,Žmonės ir darbai” (2007 m.) detaliai ir poetiškai aprašo daugiau kaip penkiasdešimt Juocevičių genties žmonių. Daugelis iš jų, baigę aukštuosius mokslus, dirba atsakingą valstybinį darbą; keturi įvairių sričių mokslo daktarai. Daugelio hoby – sportas ir literatūra.
O šios giminės pradžia – knygnešio Simono Juocevičiaus ir Magdalenos Šapalaitės šeima, gyvenusi Daržininkų kaime (Ašmintos sen.) ir išauginusi septynis vaikus.
Ypač garsina šeimą ir visą Lietuvą vyriausio Simono sūnaus Pranciškaus, ilgamečio Prienų bažnyčios zakristijono, penki vaikai.
Apie Algimantą Juocevičių, inžinierių statybininką, Vilniaus savivaldybės administratorių skaitome enciklopedinėje knygoje ,,Kas yra kas Lietuvoje” (2002 m.).
Ne mažiau garsūs dvyniai Stanislovas ir Jonas – Lietuvos bokso čempionai, dirbą atsakingus darbus mokesčių inspekcijoje, Kauno savivaldybėje.
Tačiau garsiausias šios giminės žmogus – Juozas Vytautas – Europos bokso čempionas. Enciklopedinėje knygoje ,,Kas yra kas Lietuvoje” skaitome:
,,Atsargos majoras, Lietuvos Taupomojo banko apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos bokso federacijos, Vilniaus bokso klubo ,,Gintarinė pirštinė”, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys”.
Juozo Vytauto Juocevičiaus sportinė karjera iš tiesų įspūdinga: 1968 m. TSRS jaunių bokso pirmenybių nugalėtojas, 1970-1971 m. Europos bokso čempionas. Penkis kartus Lietuvos bokso čempionas. Dabar – tarptautinės kategorijos bokso teisėjas.
Štai tokio tarptautinio masto asmenybė šiandien svečiuojasi savo gimtajame mieste su neįtikėtinu kraičiu – savo eilių knyga ,,Medžiai tarp savęs prašneko” (2008 m.).
Anotacijoje skaitome: ,,Šios eilės – tai autoriaus turiningo gyvenimo momentų poetiniai išgyvenimai ir potyriai. Nemažai motyvų, ateinančių iš vaikystės, taip pat jaunystėje patirto triumfo, tapus Europos bokso čempionu, atgarsiai…, darbai, kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, pergyvenimai dėl skaudžios socialinės neteisybės. Svarbi, kaip ir kiekvienam poetui, meilės tema”…
Žmogus yra beribis, jo raiškos galimybės neaprėpiamos. Laimė išreikšti save ne vienoje srityje, bet daugelyje. Stebiesi ir didžiuojiesi tokiu žmogumi. Ir skubi atsiversti to žmogaus dvasios dienoraštį.
135 eilėraščiai suskirstyti į 6 skyrius, įvardintus poetiškais dvieiliais.
I skyrius (89 eilėraščiai) atveria knygos esmę: ,,Buvau viršūnėse, / Buvau pačiam dugne. / O visos nuoskaudos ir džiaugsmas išsakyta čia”.
Iškyla dramatiškas didžios asmenybės gyvenimo kelias, atvira išpažintis:
,,Sudėjau džiaugsmą, pyktį,
Skriaudas ir ašaras sūrias
-------------------------------
Ir jausmą pergalių sunkių
Ir pralaimėjimų karčių” (p. 4-5).
Didingas, maksimalistinis lyrinio ,,aš” credo – dvasinio tobulumo siekimas:
,,Neišsenkančią apimti begalybę,
Karštį jos ir amžinybę,
Kad skleisti šilumą galėčiau,
Sudegint pyktį tą, kurį turėjau” (p.12).
Nepaprastos, romantiškos svajonės: ,,Į aukštus kalnus aš įkopt norėjau… / Su edelveisais pasidžiaugt aukštai… / Šalia žvaigždžių skaisčių pabūti, / Ant sniego amžino kalnų prigulti” (p. 83).
Savo širdžiai, kurioje, anot I. Kanto, švyti ,,moralinis imperatyvas”, griežtai įsakoma: ,,Gyvent teisingai ir dorai, / Kad sąžinė negraužtų” (p. 92)… ,,Kokių bėdų tu beturėtum, / Kokioj kėdėj tu besėdėtum, / Žmogum išlikti privalai”… ,,Savo artimą karštai mylėk, / Nieko jam nepagailėk” (p. 30).
Sakoma, kad žmogus pilniausiai atsiskleidžia meilėje. Šių eilių lyriniam ,,aš” meilė – tai ne tik laimė ir džiaugsmas, bet ir begalinis pasiaukojimas ir dėkingumas už mylimąją. ,,Ir mylėjai taip karštai, / Kad save net pamiršai. / Kaip man reiks atsidėkoti? / Ką galiu Tau dovanoti?” (p. 37). ,, Skolingas liksiu amžinai. / Nebent gyvybę savo atiduosiu” (p. 52).
Sakoma, kad dėkingoje širdyje – visada pavasaris. Šitos pavasarinės jėgos kuria poetišką mylimosios paveikslą ir dainuoja romantišką meilės dainą.
II skyrius - ,,Pavargau / Nuo gyvenimo šlykštaus, / Nuo likimo to, kurį gavau” (7 eilėr.) – kontrastiškas pirmojo skyriaus nuotaikoms. Liūdima dėl ,,apgavysčių ir skriaudų”, dėl ,,išdavysčių iš draugų, dėl gyvenimo klaidų” (p. 96). Bet ir šiame skyriuje negęsta gražūs, šilti jausmai dukrai ir motinai.
III skyrius - ,,Pasiilgau skambančių lietuviškų dainų” (11 eilėr.) – tai patriotinės eilės, galinčios virsti dainomis. Didžiuojamasi ir savo laimėjimu, garsinant ,,vardą Lietuvos”, neslepiamas žūtbūtinis pasiryžimas dėl Lietuvos laisvės paaukoti ir gyvybę. Nors lyrinis ,,aš” ir nusivylęs dabartine tvarka Lietuvoje, tėvynės neapleistų.
IV skyrius - ,,Lietuva, tėvyne mūsų, / Ką gi mums dabar daryti?” (10 eilėr.) – tai epigraminiai eilėraščiai, pliekiantys mūsų dienų negeroves.
V skyrius - ,,Jeigu sportą tu mylėsi…” (6 eilėr.) – tai dedikaciniai eilėraščiai sporto treneriams: Alg. Patamsiui, Ričardui Tamuliui, savo paties sportinei patirčiai atminti. Šiuose eilėraščiuose pabrėžiama, kad didieji sportininkai buvo ir aukštos moralės žmonės.
Tiesą sakant, lauktume platesnių atsivėrimų: kaip sportininkas jaučiasi, kai stovi ant aukščiausio nugalėtojų laiptelio, skambant Lietuvos himnui, plevėsuojant jo šalies vėliavai. Bet to perteikti turbūt neįmanoma.
Paskutinis VI skyrius - ,,Mėnesėlis mėnesėlį gena” (12 eilėr.) – tai ne tik metų mėnesių fotografijos, bet ir savo gyvenimo tarpsnių apmąstymai. Žmogaus gyvenimo vidurvasaris, kaip ir liepos mėnuo, turbūt visiems, kaip ir lyriniam ,,aš”, yra ,,pats geriausias”, ,,maloniausias”. O branda, kaip ir rugpjūčio mėnuo – ,,paskutinis / Vasaros džiaugsmu dalintis”.
,,Dalintis” – ar ne toks būtų ir visos šios eilių knygos tikslas – dalintis savo gyvenimo patirtimi, savo sunkiu keliu į dvasinį ir fizinį tobulėjimą, savo moraliniais principais – nepasiduoti aplinkos blogiui, savo paties nuovargiui, nesėkmėms, į pyktį, neapykantą, egoizmą atsakyti gerumu, šypsena, tikėjimu, viltimi, į pesimizmą, abejingumą atsiliepti optimistine veiklia meile tėvynei ir jos žmonėms!
Toks gražus tauraus, kuklaus, dėkingo žmogaus autoportretas iškyla mūsų garbaus kraštiečio Juozo Vytauto Juocevičiaus eilių knygoje ,,Medžiai tarp savęs prašneko“.
Manyčiau, kad autorius yra išskirtinai laimingas žmogus, galėjęs išreikšti save ne tik sporte, ne tik vyriškoje tėvynės karinėje tarnyboje, bet ir poezijoje, kuri turi neabejotinos auklėjamosios reikšmės.
,, Ak, ir gražų žmogų tu mums padovanojai, šalele gimtine!” – norisi šūktelėti su Juozu Baltušiu. Ir palinkėti jam ir tolimesniame gyvenimo kely išlikti tokiu gražiu, laimingu, veiklia meile spindinčiu pavyzdžiu mūsų jaunimui.
Anarsija Adamonienė
(L. Francaitė)
Galingai ir tauriai ošia Juocevičių genealoginio medžio šakos, nusitiesusios iš Prienų žemės per visą Lietuvą ir siekiančios net Prancūziją ir Ameriką.
Šitos giminės metraštininkė mokytoja metodininkė, sporto trenerė ir teniso varžybų prizininkė Angelė Radeckienė knygoje ,,Žmonės ir darbai” (2007 m.) detaliai ir poetiškai aprašo daugiau kaip penkiasdešimt Juocevičių genties žmonių. Daugelis iš jų, baigę aukštuosius mokslus, dirba atsakingą valstybinį darbą; keturi įvairių sričių mokslo daktarai. Daugelio hoby – sportas ir literatūra.
O šios giminės pradžia – knygnešio Simono Juocevičiaus ir Magdalenos Šapalaitės šeima, gyvenusi Daržininkų kaime (Ašmintos sen.) ir išauginusi septynis vaikus.
Ypač garsina šeimą ir visą Lietuvą vyriausio Simono sūnaus Pranciškaus, ilgamečio Prienų bažnyčios zakristijono, penki vaikai.
Apie Algimantą Juocevičių, inžinierių statybininką, Vilniaus savivaldybės administratorių skaitome enciklopedinėje knygoje ,,Kas yra kas Lietuvoje” (2002 m.).
Ne mažiau garsūs dvyniai Stanislovas ir Jonas – Lietuvos bokso čempionai, dirbą atsakingus darbus mokesčių inspekcijoje, Kauno savivaldybėje.
Tačiau garsiausias šios giminės žmogus – Juozas Vytautas – Europos bokso čempionas. Enciklopedinėje knygoje ,,Kas yra kas Lietuvoje” skaitome:
,,Atsargos majoras, Lietuvos Taupomojo banko apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas, Lietuvos bokso federacijos, Vilniaus bokso klubo ,,Gintarinė pirštinė”, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys”.
Juozo Vytauto Juocevičiaus sportinė karjera iš tiesų įspūdinga: 1968 m. TSRS jaunių bokso pirmenybių nugalėtojas, 1970-1971 m. Europos bokso čempionas. Penkis kartus Lietuvos bokso čempionas. Dabar – tarptautinės kategorijos bokso teisėjas.
Štai tokio tarptautinio masto asmenybė šiandien svečiuojasi savo gimtajame mieste su neįtikėtinu kraičiu – savo eilių knyga ,,Medžiai tarp savęs prašneko” (2008 m.).
Anotacijoje skaitome: ,,Šios eilės – tai autoriaus turiningo gyvenimo momentų poetiniai išgyvenimai ir potyriai. Nemažai motyvų, ateinančių iš vaikystės, taip pat jaunystėje patirto triumfo, tapus Europos bokso čempionu, atgarsiai…, darbai, kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, pergyvenimai dėl skaudžios socialinės neteisybės. Svarbi, kaip ir kiekvienam poetui, meilės tema”…
Žmogus yra beribis, jo raiškos galimybės neaprėpiamos. Laimė išreikšti save ne vienoje srityje, bet daugelyje. Stebiesi ir didžiuojiesi tokiu žmogumi. Ir skubi atsiversti to žmogaus dvasios dienoraštį.
135 eilėraščiai suskirstyti į 6 skyrius, įvardintus poetiškais dvieiliais.
I skyrius (89 eilėraščiai) atveria knygos esmę: ,,Buvau viršūnėse, / Buvau pačiam dugne. / O visos nuoskaudos ir džiaugsmas išsakyta čia”.
Iškyla dramatiškas didžios asmenybės gyvenimo kelias, atvira išpažintis:
,,Sudėjau džiaugsmą, pyktį,
Skriaudas ir ašaras sūrias
-------------------------------
Ir jausmą pergalių sunkių
Ir pralaimėjimų karčių” (p. 4-5).
Didingas, maksimalistinis lyrinio ,,aš” credo – dvasinio tobulumo siekimas:
,,Neišsenkančią apimti begalybę,
Karštį jos ir amžinybę,
Kad skleisti šilumą galėčiau,
Sudegint pyktį tą, kurį turėjau” (p.12).
Nepaprastos, romantiškos svajonės: ,,Į aukštus kalnus aš įkopt norėjau… / Su edelveisais pasidžiaugt aukštai… / Šalia žvaigždžių skaisčių pabūti, / Ant sniego amžino kalnų prigulti” (p. 83).
Savo širdžiai, kurioje, anot I. Kanto, švyti ,,moralinis imperatyvas”, griežtai įsakoma: ,,Gyvent teisingai ir dorai, / Kad sąžinė negraužtų” (p. 92)… ,,Kokių bėdų tu beturėtum, / Kokioj kėdėj tu besėdėtum, / Žmogum išlikti privalai”… ,,Savo artimą karštai mylėk, / Nieko jam nepagailėk” (p. 30).
Sakoma, kad žmogus pilniausiai atsiskleidžia meilėje. Šių eilių lyriniam ,,aš” meilė – tai ne tik laimė ir džiaugsmas, bet ir begalinis pasiaukojimas ir dėkingumas už mylimąją. ,,Ir mylėjai taip karštai, / Kad save net pamiršai. / Kaip man reiks atsidėkoti? / Ką galiu Tau dovanoti?” (p. 37). ,, Skolingas liksiu amžinai. / Nebent gyvybę savo atiduosiu” (p. 52).
Sakoma, kad dėkingoje širdyje – visada pavasaris. Šitos pavasarinės jėgos kuria poetišką mylimosios paveikslą ir dainuoja romantišką meilės dainą.
II skyrius - ,,Pavargau / Nuo gyvenimo šlykštaus, / Nuo likimo to, kurį gavau” (7 eilėr.) – kontrastiškas pirmojo skyriaus nuotaikoms. Liūdima dėl ,,apgavysčių ir skriaudų”, dėl ,,išdavysčių iš draugų, dėl gyvenimo klaidų” (p. 96). Bet ir šiame skyriuje negęsta gražūs, šilti jausmai dukrai ir motinai.
III skyrius - ,,Pasiilgau skambančių lietuviškų dainų” (11 eilėr.) – tai patriotinės eilės, galinčios virsti dainomis. Didžiuojamasi ir savo laimėjimu, garsinant ,,vardą Lietuvos”, neslepiamas žūtbūtinis pasiryžimas dėl Lietuvos laisvės paaukoti ir gyvybę. Nors lyrinis ,,aš” ir nusivylęs dabartine tvarka Lietuvoje, tėvynės neapleistų.
IV skyrius - ,,Lietuva, tėvyne mūsų, / Ką gi mums dabar daryti?” (10 eilėr.) – tai epigraminiai eilėraščiai, pliekiantys mūsų dienų negeroves.
V skyrius - ,,Jeigu sportą tu mylėsi…” (6 eilėr.) – tai dedikaciniai eilėraščiai sporto treneriams: Alg. Patamsiui, Ričardui Tamuliui, savo paties sportinei patirčiai atminti. Šiuose eilėraščiuose pabrėžiama, kad didieji sportininkai buvo ir aukštos moralės žmonės.
Tiesą sakant, lauktume platesnių atsivėrimų: kaip sportininkas jaučiasi, kai stovi ant aukščiausio nugalėtojų laiptelio, skambant Lietuvos himnui, plevėsuojant jo šalies vėliavai. Bet to perteikti turbūt neįmanoma.
Paskutinis VI skyrius - ,,Mėnesėlis mėnesėlį gena” (12 eilėr.) – tai ne tik metų mėnesių fotografijos, bet ir savo gyvenimo tarpsnių apmąstymai. Žmogaus gyvenimo vidurvasaris, kaip ir liepos mėnuo, turbūt visiems, kaip ir lyriniam ,,aš”, yra ,,pats geriausias”, ,,maloniausias”. O branda, kaip ir rugpjūčio mėnuo – ,,paskutinis / Vasaros džiaugsmu dalintis”.
,,Dalintis” – ar ne toks būtų ir visos šios eilių knygos tikslas – dalintis savo gyvenimo patirtimi, savo sunkiu keliu į dvasinį ir fizinį tobulėjimą, savo moraliniais principais – nepasiduoti aplinkos blogiui, savo paties nuovargiui, nesėkmėms, į pyktį, neapykantą, egoizmą atsakyti gerumu, šypsena, tikėjimu, viltimi, į pesimizmą, abejingumą atsiliepti optimistine veiklia meile tėvynei ir jos žmonėms!
Toks gražus tauraus, kuklaus, dėkingo žmogaus autoportretas iškyla mūsų garbaus kraštiečio Juozo Vytauto Juocevičiaus eilių knygoje ,,Medžiai tarp savęs prašneko“.
Manyčiau, kad autorius yra išskirtinai laimingas žmogus, galėjęs išreikšti save ne tik sporte, ne tik vyriškoje tėvynės karinėje tarnyboje, bet ir poezijoje, kuri turi neabejotinos auklėjamosios reikšmės.
,, Ak, ir gražų žmogų tu mums padovanojai, šalele gimtine!” – norisi šūktelėti su Juozu Baltušiu. Ir palinkėti jam ir tolimesniame gyvenimo kely išlikti tokiu gražiu, laimingu, veiklia meile spindinčiu pavyzdžiu mūsų jaunimui.
Anarsija Adamonienė
Dar keletas akimirkų iš knygos pristatymo
|
|
|
