Biblioteka

Dalyvaus knygos sudarytojas, „Versmės" leidyklos žurnalistas, serijos monografijos „Jieznas, Stakliškės" vyr. redaktorius Juozas Pugačiauskas, Aukštadvario RP kultūrologė Rita Balsevičiūtė, Stakliškių seniūnijos seniūnas Gintautas Kaminskas, koncertuos Jiezno KC etnografinis ansamblis.

Juozapavičius P. DZINDZAKĖS ŽEMEI PRABILUS. VĖŽIONYS.
Sudarytojas Juozas Pugačiauskas.
– Vilnius: Petro ofsetas, 2009.

 
KŪNAS METALO, KOJOS APRAIZGYTOS, VISAD LAUKE PASTATYTOS. KAS?
Lietuvoje mikroistorija nėra dar tokia įprasta, kaip kai kuriose Europos šalyse. Vis dėlto turime šviesuolių. Ši istoriko, muziejininko, kraštotyrininko Prano Juozapavičiaus (1917–1987) per keletą dešimtmečių parengta ir tik dabar pasirodžiusi monografija apie savo gimtinę turėtų mums padėti suvokti, kaip svarbu pažinti savo buitį, smulkiausias jos detales, papročius, tradicijas.
P. Juozapavičiaus monografija – kruopšti, išsami, joje rasime ir prisiminimų apie tarpukario kaimo radiją, ir apie kolūkiečių buitį, aprašyti kalendoriniai papročiai, senojo sodžiaus buitis ir kultūra, tautosaka (dainos, pasakos, patarlės ir priežodžiai, anekdotai, pamėgdžiojimai, mįslės, keiksmai, burtai ir prietarai).
P. Juozapavičius, „būdamas netipiškas sovietinis istorikas, neretušavo sovietinės tikrovės, nesižavėjo tarybiniais pasiekimais, todėl nepelnė nei didelių pareigų, nei aukštų titulų“, teigia knygos vyr. redaktorius ir sudarytojas J. Pugačiauskas (p. 11). Pasak istoriko dr. Jono Mardosos, knygos medžiaga rinkta 1930–1966 metais, baigta ji 1980-ųjų pabaigoje.
Įdomus Dzūkijos Vėžionių kaime esančios upelės Dzindzakės pavadinimas –¬ sakytumei, tiesiai iš Japonijos (sovietmečiu ji vadinta Dindžiake). Senovėje Vėžionys vadinti Dzindzakės žeme (knygoje gausu fotografijų). P. Juozapavičius pamini ir gretimą Totoriškio lauką, kuriame totorių kilmės amatininkų gyventa (p. 21).
P. Juozapavičiaus detaliai aprašomas Dzindzakės mikropasaulis toks preciziškas, kad, ko gera, aprašymo tikslumu („Jeigu sodyba buvo išsidėsčiusi tik vienoje pusėje, tai ji prižiūrėjo pusę ūlyčios. Buvo draudžiama joje pilti sąšlavas, o į griovus paplavas. Šioms atliekoms turėjo būti specialios duobės šalia tvarto. Jas pavasarį ir rudenį kartu su tvartais išmėždavo gaspadorius“, p. 31) pralenkia dabartinius „Google maps“ ir kitus išradimus.
Gyvas, spalvingas kraštotyrininko žodis, unikalūs vaizdai (pvz., fotografija, kurioje įamžintas 104 metų Jonas Gecevičius 1943 m. vasarą) į šią knygą leidžia pažvelgti ir kaip į mokslo, ir kaip į meno kūrinį.
Pabaigai – keli linksmi Dzindzakės žemės tautosakos perlai: „Pavasarį leidžiant karves į ganyklą negalima bezdėti, nes bus kartus karvių pienas“; „Jeigu kelyje sutikai žydą – seksis, jeigu kiškis perbėgo kelią – nesiseks“ (p. 174); „Ne žmogus, o daug pasako (Radijas)“ (p. 172); „Tik sėdynė amžina“ (p. 167); „Abudu vogė: vieną turmon (kalėjiman) pasodino, kitam medalijoną užkabino“ (p. 162).
Atsakymą į šios knygos apžvalgos pavadinimo mįslę rasite p. 172.