Biblioteka

Tai galėtų būti italų rašytojo Ugo Riccarelli (g. 1954 m.) knyga ,,Tobulas skausmas” (2004 m.), versta į lietuvių kalbą Prano Bieliausko 2010m. Knyga skirta ,,Aninai” – senelės ir motinos atminimui. Apdovanota prestižine premija.
Anotacijoje teigiama, kad tai ,,Dviejų šeimų gyvenimo freska, saga apie amžinas svajones, gyvenimo vaiduoklius, šmėklas, meilę, neapykantą, išdavystę, susitaikymą ir viltį... Pasakojimas realistinis ir fantastinis‘‘.
Vertėjas P. Bieliauskas teigia, kad ši knyga – ,,tai himnas idealams, svajonėms, utopijai ir gyvenimo akimirkoms, kurios yra tik tobulas skausmas‘‘. Tikrovė čia perteikta ,,savitai, jautriai ir poetiškai‘‘.
R.Važgėlaitė interviu su vertėju klausia, kaip Ugo Riccorelli pavyko sueuropinti Lotynų Amerikos
rašytojų (pvz., Markeso) magiškojo realizmo principą. P.Bieliauskui atrodo, kad autoriui puikiai pavyko ,,magiją supinti su naujuoju realizmu‘‘. Jis parodė, ,,kaip savitai žmonės ateina į pasaulį, kokia magiška anarchistinių ir socialistinių idėjų trauka‘‘. Koks gražus yra žmonių idealizmas, svajonių įgyvendinimo siekimas, kūrybiškumas! ,,Yra tiesiog apeiginių scenų, kur veikėjai pasinaudoja magiška įtaigos galia‘‘.(Tokios yra dvi paraleliškos gimdymo scenos). ,,Magiška ir kitų kraštų pažinimo trauka‘‘.
Mums, lietuviams, romanas artimas savo pagrindine idėja - ,,koks skaudus bet kurios susipriešinusios tautos istorinis likimas!..’’
Kūrinys prasideda 19a. pabaigos įvykiais Italijos provincijoje – Kolės miestelyje. Čia tiesiamas geležinkelis, plečiasi gyvenvietė, į ją atvyksta nepažįstamasis. Jis vadinamas tik Mokytoju. Nieko nežinom apie jo praeitį. Su pagarbia meile pasakotojas piešia Mokytojo portretą, jo romantišką meilę našlei, auginančiai sūnų, jo pastangas įkurti miestelyje mokyklą. Ilgainiui išryškėja, kad Mokytojas yra ,,anarchistas’’, jam dažnai tenka važinėti į kitus kraštus, palaikyti ryšius su socialistais. Pasipriešinimas kapitalistinei santvarkai, neteisybei, nelygybei baigiasi Mokytojo šeimos, kurią jis sukūrė Kolė miestelyje su mylima moterimi, tragedija: žūsta ir jis ir jo sūnūs. Kiekviena žūtis perteikiama labai glaustu, ryškiu vaizdu, be detalių, bet kažkaip be galo jaudinančiai. Autorius veda skaitytoją per krašto istoriją, akcentuodamas tragiškus įvykius, šeimų netektis. Detaliai nevaizduojamas nei pirmasis pasaulinis karas, nei fašizmo įsigalėjimas, nei antrasis pasaulinis karas. Autorius nesimėgauja žiaurumų scenomis, jam užtenka vieno kito apibendrinančio vaizdo, kad pajustum tų įvykių tragizmą. Romanas skamba kaip graudus Requiem visiems žuvusiems. Štai kaip rašoma apie pirmojo pasaulinio karo aukas:
,,Kolė miestas išdrįso pastatyti tik paprastą stelą su kritusiųjų vardais, juos iškalė aukso raidėmis ir užrašė žodžius iš paskutinio laiško, kurį parašė vyras, austrų sušaudytas prie Kaporeto: ,,Išdavikiškai nužudytas, mirštu su Kole širdyje, ir Viktorija daugiau niekada nebus mano‘‘(Victoria-pergalė).
Juo daugiau mirčių, juo daugiau kataklizmų – tuo atkakliau žmogus stengiasi ,,sulaikyti gyvenimą‘‘: ,,Gyvenimas – visuma akimirkų, kurių niekada neįstengsime – suvaldyti – jos bėga, pralenkia mus <...> ir šaiposi iš tų, kurie bando apgauti skausmą, užpildydami savo širdį debesimis ir dangumi (p. 120).
,,Gyvenimas galvotrūkčiais lekia ratu ir grįžta toks pat ir kitoks, nes jį mums grąžina spirale bėgantis laikas‘‘...
Ne juokinga, o graudi yra Aninos vaikaičio Solės utopija padaryti ,,amžinojo judėjimo mašiną‘‘, ,,perprasti amžinojo judėjimo paslaptį ir padaryti taip, kad viskas, ką Anina jam pasakojo, taptų amžina ir be pabaigos‘‘(p. 232).
Ar ne mūsų atmintis, įsikūnijusi knygoje, yra ta ,,amžinojo judėjimo‘‘ paslaptis? ,,Mes iš tikrųjų išnykstame tada, kai užmirštame vieni kitus‘‘...
Talentingas rašytojas yra tikras stebukladaris, savo knygoje sustabdęs laiką, įamžinęs seniai mirusius, žuvusius, dingusius žmones, suteikęs jiems patrauklią išvaizdą, apdovanojęs juos kilniais užmojais, privertęs skaitytoją jais žavėtis, dėl jų nerimauti ir net verkti.
Ir pamilsti tą tolimą kraštą, už tave beveik dvigubai jaunesnį rašytoją Ugo Riccarelli, atvėrusį tau neregėtų patirčių lauką, padovanojusį subtilių ir gilių jausmų okeaną...
Visai kitaip, visai kitokią beveik to paties laiko tikrovę atskleidžia rašytoja Herta Muller (g.1953m.) knygoje „Amo sūpuoklės“ (2009 m.), apdovanotoje Nobelio premija. Jeigu Ugo Riccarelli romanas skamba kaip himnas, kaip requiem, graudus ir pakilus, tai Hertos Muller ,,Amo sūpuoklės‘‘ atrodo sumontuotos kaip šiurpių tikrovės paveikslų mozaika. Siaubo vaizdai „tirpsta“ herojaus išgyvenimų vandenyje kaip akvarelėse, kurias piešia jo tėvas. Čia irgi esama poetiškumo, bet visai kitokio – vokiškai sunkaus, modernistinio, stebinančio, bet nejaudinančio.
Viskas čia preciziškai (vokiškai?) tikslu ir aišku: 1944 m. rusai užima Rumuniją. 1945 m. pareikalauja, kad 17-45 m. galintys dirbti Rumunijos vokiečiai vyktų atstatyti fašistų sugriautą liaudies ūkį Tarybų Sąjungoje. Į tokių vokiečių tarpą pateko ir autorės motina, ir to paties krašto pažįstamas Oskaras Pastioras (romane jo vardas Leo). Nors jis grįžo iš Sibiro po penkerių metų, bet apie priverčiamųjų darbų patirtį nieko nepasakojo. Tik 2001 m.autorė pradėjo rinkti medžiagą apie tą dar vieną vokiečių tautos tragediją. Net kartu su Oskaru rašė tą knygą, kol jis 2006 m. mirė. Tik po metų autorė tęsė rašymą. Be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių, romano nebūtų buvę, kaip teigia autorė.
Romano herojus septyniolikmetis Leo yra įviliotas į homoseksualų tinklą, nori iš jo ištrūkti, todėl priverstinis važiavimas į Rusijos gilumą gyvuliniu traukiniu jam nė kiek nebaisus. Jis - savotiškas poetas: jis girdi „gyvulinių vagonų bliuzą ir išjudinto laiko kilometrų dainą“ (p. 16). Keista ir jo savijauta, kai esi labiau tarp kitų, negu su savimi“.
Lagerio buities leitmotyvas – alkis. Niekur – nei mūsų, nei pasaulinėje literatūroje turbūt nerasime tokio įspūdingo alkano žmogaus aprašymo – tiesiog kraupios poezijos; „ Esama alkio, kuris tave daro liguistai alkaną“ (p.21). „ Gomurys didesnis už galvą – tai kupolas – aukštas ir skambus. Kai alkio negali ištverti, gomurį ima veržti, lyg tau po veidu būtų ištemptas nudirtas kiškio kailiukas. Skruostai sudžiūsta ir pasidengia baltu pūkeliu“(p.22). „Žingsnių aidas burnoje vartosi kūlio. Kiekvienas toks perregimas, lyg būtų prisirijęs pernelyg ryškios šviesos. Tokios šviesos, kuri pati burnoje, saldžiai slenka į liežuvėlį, iki tas išbrinkęs pakyla tau į smegenis. Iki galvoje nebelieka smegenų, iki ten lieka vien alkio aidas“ (p.22).
Daug mažiau – apie kalinių ir prižiūrėtojų santykius. Aprėkiami nesuprantama kalba, kuri „vien gergždimas ir krenkštimas“, vien ch, š, č, šč (p.27). „Įsakymai skambėjo kaip nuolatinis raugėjimas, spjaudymasis“ (p.27). „Rusų kalba yra persišaldžiusi kalba“ (p.27). „Gauni ausų ir spyrių. Viduje daraisi užsispyręs ir melancholiškas, o išorėje šuniškas ir bailys“ (p.34)...
Ne per daugiausia skiriama vietos ir „mažesniesiems mūsų broliams“ – vabalėliams: „ Muselės tūpė jau nebe į akių kampučius, o į pačius vyzdžius ir nebe ant lūpų, o skrido tiesiai į burną“ (p.38). O utėlės tiesiog rengia vaikštynes ir pokylius po visą kūną, kol pavargusios užmiega drabužių siūlėse. Iškamuotas nemigos, herojus tik atsidūsta: „Nieko neturėjau, tik tą didžiulę tuščią naktį su utėlėmis“ (p.58)...
Mirtis – kasdienybė. Ji nieko nejaudina. Pamatęs mirštantį, lauki, kol bus galima jį išvilkti, mat rūbai labai reikalingi, kai sninga „ledo vinimis“. „Mėgini mirties baimę įveikti, bet negali iš jos ištrūkti – ji virsta apdujimu. Ledinis sniegas, kuriame tau nevalia krustelėti aptraukia siaubą maloningu ūku“(p.66)...
Kas vis dėlto gelbsti nuo visų lagerio baisybių ir mirties? Tai darbas – kad ir koks sunkus, pavojingas ir kenksmingas būtų, jis dirbamas įsijautus, iš širdies. Jis-lagerio poezija. Štai Leo dirba prie cemento. „Cementas yra vagis. Tai jis mus vagia, o ne mes jį<...> Gimtinės ilgesys toks pat greitas kaip cementas.Ir jis lygiai taip pat tave vagia (p.36)...
Darbas prie anglių – beveik eilėraštis, jo pavadinimas „širdies lopeta“: „Semti anglis iš sunkvežimio – tauriausia sporto šaka. Galima sakyti, kad mudu su lopeta esam čiuožėjų pora“(p. 76). Darbas aprašomas taip smulkmeniškai, detaliai, ironiškai, kad vaizdą matai lyg sulėtintame kino filme. Ironijos viršūnėlė: „Gražu lyg šoktum tango“. Sviestos anglys lekia lyg paukščių tuntas. Ir alkio angelas skrenda drauge“(p.77)...
„Smagus darbas fabriko požemyje valant mašinų šlaką. Čia kiekviena pamaina – tai meno kūrinys“ (p.166). „Lakieji pelenai sklando ir visą rūsį uždengia kailiu. Ir su lakiaisiais pelenais gali pasidaryti laimingas“ (p.166)...
Lagerį padeda ištverti ir senelės žodžių, pasakytų išvažiuojant,prisiminimas. „Žinau, kad grįši“, - be jokių sentimentų pasakė vaikaičiui. Ir per visus penkerius metus šie žodžiai buvo kaip koks talismanas, saugantis nuo pražūties, nevilties, kaip ir ta rusės, netekusios sūnaus, padovanota balta nėriniuota nosinaitė,. Kurią išsaugojo ir parsivežė namo.
Tėvynės ir motinos ilgesys išsiveržia gimtinės kalnų vizijom, keista savijauta:“ Kartais manau, kad esu prieš šimtą metų miręs ir mano padai perregimi. Žvelgdamas pro šviesų durų plyšį sau galvoju, iš esmės juk kalbu apie tą užsispyrėlišką drovią viltį, kad kada nors ir kur nors kas nors apie mane galvoja“ (p.204)...
Taip, tėvai negaudami jokių žinių, jau galvoja, kad sūnus miręs. Ir kai jis sugrįžta, niekas nesidžiaugia – jis „sutrukdė jiems jo gedėti“: „Grįžęs namo aš apgavau jų gedėjimą“ (p. 257)..
Keistai sustingęs, „pats savęs nebetekęs“, herojus sunkiai pritampa gimtajame mieste: „Alsavau rusiškai, nenorėjau niekur eiti, bet kvepėjau atstumais‘ (p.257). Pradeda rašyti, juk savijauta pernelyg poetiška: „Gatvių pabaigose atsiverdavo dangus ir aš išvydęs Vakarinę žvaigždę, ant jos kabindavausi savo veidą“ (p.259).
„Esu nuniokotas senatvės. Viduje pavirtęs dykyne, o išorėje blizga veide akių alkio pavidalai <...> esu nebegrojantis pianinas“ (p.277). Užuomina į homoseksualizmą?.. Kodėl rašytoja pasirinko tokį herojų?.. Gal norėjo pabrėžti, kad mūsų amžiuje žmogus bus amžinas belaisvis – jei ne lagerio kalinys, tai savo prigimties, savo laiko, savo amžiaus papročių įkalintas kažkokioje dvasinėje destrukcijoje?...
Užverti romaną liūdnas, bet nesusigraudinęs, pašiurpęs ir išsigandęs, klausdamas: kur mes einame, kas bus su mumis?...
Gal romanas ,,Amo sūpuoklės“ ir yra geriausias, jeigu palieka skaitytoją sukrėstą ir nejaukiai susimąsčiusį, sunerimusį?...
Kritikai giria vertėją Antaną Gailių už įdomų romano pavadinimo ,,Atemschenkel“ (pažodžiui būtų ,,kvėpavimo išlaikymas“) vertimą į ,,Amo sūpuoklės“... Tekstą buvo sunku versti dėl poetiškos, beveik ritminės kalbos.
Man, skaitant lagerio vaizdus, vis iškildavo mūsų poeto Balio Sruogos ,,Dievų miško“ scenos – paraleliškas jų šiurpumas, bet jos kėlė ne pasibjaurėjimą, o juoką. Pasak M. Martinaičio, lietuviai moka ,,baisumus užgesinti juoku“. ,,Dievų miškas“ ne mažiau vertas Nobelio premijos...