Biblioteka

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka parengė ir laimėjo projektą “Poetas prasideda žemėj“ (Just. Marcinkevičius). Donelaičio gyvenimo ir kūrybos keliais“. Tai padovanojo mums, bibliotekininkams ir mūsų skaitytojams, dviejų dienų kelionę aplankyti ne tik lietuvių literatūros klasiko gyvenimo ir kūrybos vietas, bet ir kitą istorinės Mažosios Lietuvos kultūrinę aplinką, išvysti bei susipažinti su pačiu Karaliaučiaus (dab. Kaliningradas) kraštu.
Kelionė į Tolminkiemį (dab. Čistyje Prudy) ypatinga. Vis dėlto kokia gyvybinga ir stipri lietuvių kalbos terpė ten buvo; juk Kristijono Donelaičio poema „Metai“ UNESCO nutarimu įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką! Dabar visuotinai minimas K. Donelaičio 300 – asis jubiliejus. Visi mes mokykloje skaitėme Donelaitį. Nežinau, ar mokinys jau pajėgus suvokti ir pajausti jo istorinę ir kultūrinę reikšmę ar prasmę, tikriausiai tai ateina su laiku. Lankant vietas, kur dirbta, gyventa ir kurta, nejučia stengiesi įminti savo laiką pranokusio menininko mįslę. Atrodo, tik susikaupk ir čia rasi ano laiko auros raktą. Kolegės, matyt, jautė panašiai, nes kelionės metu vis buvo prisimenamas Donelaitis ir skaitoma arba jo kūryba, arba eilėraščiai ir novelės apie jį.
Kelionės maršrutas toliau vedė per Lazdynėlius (K.Donelaičio gimtinės paminklinį akmenį), Gumbinę (dab. Gusevas), Įsrutį (dab. Černiachovskas), Karaliaučių ir Raušius (dab. Svetlogorskas). Žinome, jog visam Karaliaučiaus kraštui – istorinei prūsų, lietuvininkų, vokiečių žemei, lietuvių spaudos ir raštijos lopšiui – likimas lėmė skaudų, audringą ir įdomų likimą. Suprantama, kad kiekvienas apsilankiusysis šiek tiek savaip pamato dabartinį kraštą. Lygiai taip pat skirtingai bei kitaip įsivaizduoja jį ir kaip buvusį, bet jau pradingusį.
Tik pravažiavus sieną ir judant toliau, man kilo klausimas: kur dingo žmonės ir jų sodybos? Aplink vien civilizacijos nepaliestų laukų platybės, geltonais žiedais apaugusios, neliečiamos ir net savaip gražios pievos, nors filmuok istorinį filmą. Beje, mūsų gidas parodė ir menamą prūsų vado Herkaus Manto žūties vietą. Be to, paaiškino, kad sodybų būta, tik vokiškų. Jas dabar išduoda kur ne kur pasirodančios pavienės obelys ar slyvos. Kaip čia nepacituosi Arvydo Juozaičio, keturis metus dirbusio kultūros atašė Karaliaučiuje, parašiusio knygą „Karalių miestas be karalių“: „Kaliningrado sritis šiuo metu yra vienintelis Europos politinis vienetas, kur gamta susigrąžino pirmykštes savo teises ir net valdovės sostą. Didžioji stichija tęsė savo puotą. Jos vaisiai akivaizdūs: apžėlė žmogaus išminti takai, medžiais apaugo palikti namai, gamta pasiglemžė tūkstančius sodybų, šimtus kaimų, dvarų ir net kelis miestus. Gamta išstūmė civilizaciją kone iš 80 procentų teritorijos“.
Karaliaučiuje-Kionigsberge-Kaliningrade pastaraisiais metais stengiamasi prikelti, atstatyti kai kuriuos istorinius objektus. Pirmykštį pavidalą įgavo katedra su memorialu Imanueliui Kantui; jos didžiulius restauravimo darbus finansavo vokiečiai. Jie derina planus ir dėl garsiosios pilies, kurios likučiai dar ilgai stūksojo ir galop buvo pašalinti iš peizažo. Įspūdį daro išlikę gynybinės sienos vartai. Mielai atrodo atkurta žvejų krantinė, taip pat išlikusių vilų rajonas. Prie jo, ne be A. Juozaičio iniciatyvos, iškilo paminklas Liudvikui Rėzai. Be abejo, Kaliningrade stengiausi rasti Kionigsbergą arba bent jo dalį. Juo labiau, kad smalsumą vienu metu kurstė žiniasklaida, neva patys gyventojai norį susigrąžinti ankstesnįjį miesto pavadinimą (dabar tas klausimas atslūgęs). Vis tik savo akimis pamačius, ateina suvokimas, kad to daryti nereikia: Kionigsbergas – miestas iš praeities, dabartis priklauso Kaliningradu. Kita vertus, nedraudžiama neoficialiame kontekste vartoti abu pavadinimus. Gausu leidinių istorine tema. Teiginys, kad miesto istorija prasideda nuo 1946 metų, čia jau nustojęs galios.
Reiktų pasakyti, kad žmonės čia, kaip pasakoja – dauguma jų įsikūrę miestuose – materialiąja prasme blogai negyvena. Rusijos vyriausybė finansuoja kelių tiesimą, už kokių dviejų metų čia visur žadamos autostrados. Žmonės nuoširdūs, nesgi slaviškas dosnumas mums žinomas. Labai šiltai mus, keliautojus iš Lietuvos, priėmė kolegos iš Įsručio – centrinės bibliotekos darbuotojai, išsamiai papasakoję ir supažindinę su savo informacine, kultūrine, švietėjiška veikla ir ryšiais.
Dar atskirai - apie mūsų ekskursijos vadovą Aleksą Bartniką, globojusį mus visos kelionės metu ir išsamiai pasakojusį apie visus lankomus objektus bei krašto istoriją apskritai. Kilęs iš Jiestrakio, kraštietis, dar mažas su tėvais ištremtas į Sibirą, vėliau likimo nublokštas į Karaliaučiaus sritį. Ten ir gyvena. Yra eruditas, žinoma asmenybė dėl savo veiklos, lietuvybės skleidėjas. Šiuo metu srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas, kultūrinių renginių iniciatorius ir dalyvis, palaiko glaudžius ryšius su Lietuva ir dažnai čia buvoja.
Taigi kelionė tikrai nebuvo blanki. Ji sukėlė daug minčių - gal apie laiko tėkmę, gal apie istorijos nepastovumą. Arba pastovumą nepastovume. Pabaigai man dar kartą norisi cituoti A. Juozaitį: „Karalių miestas. Čia baigiasi žemė, čia pasijunti išmestas ant kranto, tik nežinia – iš žemyno pusės ar iš jūros. Kartais nenutuoki ir iš kurio pasaulio krašto išmestas – iš Rytų ar iš Vakarų. Nes vyksti į Vakarus, o atsiduri lyg ir Rytuose.“