Pakuonio bibliotekoje visą balandžio mėnesį lankytojai gali susipažinti su profesionalios menininkės Aušros Andziulytės tapybos darbais.
Tie, kas lankosi Šilavoto Davatkyne ir jame vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, neabejotinai žino ir Aušrą – aktyvią kasmet ten vykstančių tapybos plenerų dalyvę ir, be abejo, įsimintinos Muziejų nakties performanso kūrėją.
Aušra Andziulytė gyvena ir kuria Kaune, yra A. Martinaičio dailės mokyklos dėstytoja, nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvaujanti tarptautiniuose ir šalies dailės projektuose.
Savo parodą į Pakuonį atlydėjo pati autorė – mat rinkdama paveikslus parodai, ji visuomet galvoja apie visumą, jai svarbi bendra kompozicija ir išdėstymas, paveikslo kontaktas su aplinka. Be to, viešnia norėjo apžiūrėti ir patį Pakuonio miestelį, sužadinusį jai šiltus jausmus.
Aušrą nuo vaikystės lydėjo dažų kvapas, menams palanki namų aplinka. Tai tapo gyvenimo būdu, padedančiu savitai matyti pasaulį. Dailininkės tigimu, tapybos kūrinys yra kaip pravertos durys, už kurių kiekvienas gali atrasti sau svarbią erdvę.
Menininkės darbus priimta laikyti abstrakčiais, nors pati autorė viešoje erdvėje yra sakiusi, jog tai, ką ji daro, „niekas į konkretų stalčiuką neįdėjo“. Beje, paveikslai turi pavadinimus, kurie nukreipia į realųjį paveikslo pagrindą.
Parodoje lankėsi dailės mokytojas Kęstutis Grigonis ir jo mokiniai, kurių reakcijos į parodoje eksponuojamus meno kūrinius buvo labai įvairios – nuo smagaus šurmulio iki tylios meditacijos. Kreipdamasis į dešimtokus, jų mokytojas – puikus savo dalyko žinovas – taip šmaikštavo: „Kai būsite pasaulyje ir lankysite abstraktaus meno parodas ir muziejus, žinosite, kad pradines žinias apie šią meno kryptį įgijote Pakuonyje“.
Aušra Andziulytė gyvena ir kuria Kaune, yra A. Martinaičio dailės mokyklos dėstytoja, nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvaujanti tarptautiniuose ir šalies dailės projektuose.
Savo parodą į Pakuonį atlydėjo pati autorė – mat rinkdama paveikslus parodai, ji visuomet galvoja apie visumą, jai svarbi bendra kompozicija ir išdėstymas, paveikslo kontaktas su aplinka. Be to, viešnia norėjo apžiūrėti ir patį Pakuonio miestelį, sužadinusį jai šiltus jausmus.
Aušrą nuo vaikystės lydėjo dažų kvapas, menams palanki namų aplinka. Tai tapo gyvenimo būdu, padedančiu savitai matyti pasaulį. Dailininkės tigimu, tapybos kūrinys yra kaip pravertos durys, už kurių kiekvienas gali atrasti sau svarbią erdvę.
Menininkės darbus priimta laikyti abstrakčiais, nors pati autorė viešoje erdvėje yra sakiusi, jog tai, ką ji daro, „niekas į konkretų stalčiuką neįdėjo“. Beje, paveikslai turi pavadinimus, kurie nukreipia į realųjį paveikslo pagrindą.
Parodoje lankėsi dailės mokytojas Kęstutis Grigonis ir jo mokiniai, kurių reakcijos į parodoje eksponuojamus meno kūrinius buvo labai įvairios – nuo smagaus šurmulio iki tylios meditacijos. Kreipdamasis į dešimtokus, jų mokytojas – puikus savo dalyko žinovas – taip šmaikštavo: „Kai būsite pasaulyje ir lankysite abstraktaus meno parodas ir muziejus, žinosite, kad pradines žinias apie šią meno kryptį įgijote Pakuonyje“.
