Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.
Vilniaus žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis nacių okupacijos dienomis, o masiniai žydų areštai ir šaudymai – 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški – žydai buvo suimami gatvėse, darbovietėse ir butuose.
Netrukus – 1941 m. rugsėjo pradžioje – buvo suformuotas Vilniaus getas. Vilniaus senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis). Getai buvo perpildyti žmonių, o gyvenamojo ploto trūkumo problemą nacių valdžia „sprendė“ masinių žudynių akcijomis. Okupacinė valdžia ketino laikinai palikti gyvus tik darbingus ir kvalifikuotus amatininkus su šeimomis. Kiti žydai turėjo būti sušaudyti. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 tūkst. žydų (iš 58 tūkst., gyvenusių iki karo).
Vėliau, Vokietijai nepavykus laimėti „žaibiško karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai padidėjo. Dėl to nacių valdžia nutarė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra, vyko kasdienis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves ir kt.
1943 m. kovo mėn. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai. Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, o iki rugsėjo pabaigos buvo likviduotas ir Vilniaus getas.
Kaip žinome, Prienų krašte taip pat gyveno gana gausi žydų bendruomenė. Prienų žydai buvo itin aktyvūs miestelio ekonomikos dalyviai. XIX a. antroje pusėje vietos žydas Lazaris Goldbergas įsteigė alaus daryklą. 1920 m. ją nusipirko Benecijonas Šakovas, kuris modernizavęs daryklą, ją pavertė viena iš lyderiaujančių daryklų visoje Lietuvoje. 1931 m. Aleksandras Finkelšteinas Prienuose atidarė pirmąją autobusų stotį. Likusioji dalis vietos žydų daugiausiai vertėsi prekyba, amatais, dalis jų dirbo lentpjūvėse, malūnuose bei jau minėtame alaus bravore. Nepaisant sumažėjusios žydų bendruomenės, tarpukariu daugumos vietos verslų savininkais išliko žydai. 1934 m. duomenimis, iš visų Prienuose surašytų 72 verslo įstaigų – net 54 priklausė žydams.
Holokaustas neaplenkė ir Prienų krašto. 1941 m. rugpjūčio viduryje į Prienus žydai buvo vežami ir iš aplinkinių miestelių – Balbieriškio, Birštono, Jiezno, Stakliškių, Mauručių, Skriaudžių, Veiverių ir kitų vietovių. Rugpjūčio 26-ąją Prienų krašto žydai buvo suvaryti prie dviejų duobių, kurias, beje, patys buvo priversti išsikasti, ir čia sušaudyti.
Informacijos šaltiniai: Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezitencijos tyrimo centras.
Prienų krašto muziejaus fondų nuotrauka.