Naujosios Ūtos biblioteka kartu su Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos Naujosios Ūtos daugiafunkcio centro 1–4 klasių mokiniais ir jų mokytojomis virtualioje erdvėje balandžio 2 d. paminėjo Tarptautinę vaikų knygos dieną, klausėsi bibliotekininkės pasakojimo apie pasakininko Hanso Kristiano Anderseno gyvenimą, jo kūrybą vaikams.
Mokiniai piešė pasakų veikėjus, spėliojo, kokio pasakojimo herojus nupieštas.
Balandžio 2-oji minėti Tarptautinę vaikų knygos dieną yra pasirinkta todėl, kad šią dieną 1805 m. Danijoje gimė vienas žymiausių vaikų rašytojų Hansas Kristianas Andersenas.
Ar galima įsivaizduoti vaikystę be Hanso Kristiano Anderseno pasakų? Galima, tačiau nelabai norisi. Kaipgi be fantazijos, nuotykių ir išbandymų, šviesaus liūdesio ir pasakojimuose tyliai slypinčios išminties. Taigi, Anderseno istorijos mus lydi visur ir visada: visi kartais pasijuntame esą bjaurieji ančiukai, dar nežinantys, kad galime tapti gulbėmis, kartais būname nepatiklūs imperatoriai ar mylinčios undinėlės, būna, kad jaučiamės iš vietos į vietą aplinkybių nešamos coliukės. Tai, kad šio rašytojo gimtadienis pasirinktas kaip Vaikų knygos diena, kad jo vardu pavadintas pagrindinis pasaulinis apdovanojimas už kūrybą vaikams, rodo kokia svarbi vieta vaikų literatūros istorijoje skiriama šiam didžiam menininkui.
Įdomesnės detalės iš rašytojo gyvenimo.
Vaikystėje Hansas Kristianas Andersenas sirgo disleksija. Disleksija yra mokymosi negalia. Jis mokėsi prastai ir dažnai klydo rašydamas savo istorijas. Net senatvėje H. K. Andersenas nebuvo labai raštingas žmogus. Vaikystėje neturėjo draugų, mokytojai jį barė.
Jam nelabai patiko, kad jis nuolat buvo vadinamas vaikų pasakų rašytoju. Jis sakė, kad savo kūrinius kuria visiems.
Turėjo daug baimių. Viena iš jų, buvo baimė mirti gaisre, todėl jis visada nešiojosi virvę, kad kilus gaisrui, galėtų pabėgti pro langą. Kita jo baimė – būti palaidotam gyvam. Dėl to jis laidotuvėse paprašė nupjauti arteriją. Siaubingai bijojo šunų, net mažas šuo kėlė jam panišką baimę. Jis bijojo apsinuodyti. Vieną dieną netgi nepriėmė danų vaikų dovanos didžiulės dėžutės šokoladų, nes bijojo, kad vaikai jie nunuodys. Bijojo įbrėžimų ir kitų kūno sužalojimų, niekada nesijaudino dėl savo išvaizdos, vaikščiojo dėvėdamas seną kepurę ir nudriskusius paltus. Rašytojas niekada nepirko nereikalingų ir nenaudingų daiktų.