Vasario 22 dieną Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriuje vyko literatūros popietė „Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta...“ (Janina Degutytė), skirta Lietuvių kalbos dienoms, kurios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva Lietuvoje vyksta jau ketvirtą kartą.

Popietė prasidėjo eilėraščiais „Kalbos namai“, „Kalbos ganymas“ iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinio „Amžino rūpesčio pieva“, buvo prisiminti didieji raštijos kūrėjai: kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių, kunigas Mikalojus Daukša, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris rūpinosi, kad gimtoji kalba būtų švari, kad jos neterštų svetimų vėjų atneštos piktžolės, diskutuota apie lietuvių kalbos ir tautos likimą, jos išsaugojimą. Popietės dalyvė Dalia Ališauskienė supažindino su šiandien nebevartojamais žodžiais, išrinktais iš skaitytų knygų (raiškas – rašytojas, gydėjas –gydytojas, rėklys – tas, kuris šaukia, nukiceno – katinas nuėjo, nušvilpino – pavogė, žiniatiekiai – žurnalistai, makniauka – piniginė ir kt.). Šie skaitytojos atrasti žodžiai buvo lyg mįslės, kurias popietėje dalyvavusieji turėjo įminti. Dar visi popietės dalyviai skaitė Dalios Ališauskienės surinktas sentencijas, nagrinėjo jų reikšmes, kiekvienas išsakė savo mintis, ginčijosi ir diskutavo. Į diskusiją visus popietės dalyvius įtraukė toks Cicerono teiginys: „Namai be knygų, kaip žmogus be sielos“. Žinoma, buvo prisimintos ir visiems lietuviams svarbios citatos: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“ (Mikalojus Daukša), „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta“ (Jonas Jablonskis). Kuriantys popietės dalyviai, Stefa Juršienė, Ramutė Onutė Bidvienė, Irena Makauskienė, skaitė savo kūrybą. Popietės tema „Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta...“ kiekvienam jos dalyviui savaip įsismelkė į mintis, tačiau visus vienijo supratimas, kad šiais globalizacijos, tautų ir kalbų migravimo laikais būtina ypatingai saugoti ir tobulinti savo gimtosios kalbos kultūrą, stiprinti tautiškumą, nes gimtąją kalbą mylėti – vadinas, pirmiausia žiūrėti, kad ji skleistųsi visa savo esme: jai būdingu skambėjimu, žodžių sandara, žodžių junginiais ir prasmėmis.

„Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. (Mikalojus Daukša).

Daugiau renginio akimirkų čia

Grįžti atgal