Dvidešimt septynios riekutės – tiek vasario 5-ąją, Šv. Agotos dieną, palaimintos duonos buvo išdalinta buvusioms ir esamoms Kašonių ir Dukurnonių bendruomenės duonos kepėjoms.

Šiais laikais duoną Lietuvoje kepa keli šimtai kepyklų, o dar visai neseniai kone kiekvienoje kaimo troboje po visas namų kertes sklisdavo kepamos duonos kvapas ir duonkepės krosnies šiluma. Tai gerai prisimena mūsų senoliai, nuo stalo surinkdavę kiekvieną duonos trupinėlį. Prisimindami tas, kurių rankos nešė ant stalo kasdieninės duonos kepalą, kartu su Kašonių bendruomenės pirmininku Daliumi Kabašinsku ir Dukurnonių bendruomenės pirmininke Vida Ivanauskiene surengėme akciją – aplankyti duonos kepėjas ir jas pagerbti, išdalinant pašventintos duonos riekutes.
Smalsu buvo, ar dar kur rasime duona kvepiančią trobą. Ir – mūsų nuostabai – iš dvidešimt septynių Kašonių, Sobuvos, Sundakų, Babiagūrų, Dukurnonių, Vošiškių, Valiūniškių, Slabados, Mediniškių, Pelekonių kaimų (tiek tą dieną po mišių spėjome aplankyti) trobų trijose kvepėjo namine duona. Ir ne tik kvepėjo, buvome ja ir pavaišinti. Jauniausiai duonos kepėjai Jūratei iš Kašonių kaimo – penkiasdešimt, vyriausiai Alfonsai iš Pelekonių kaimo – devyniasdešimt ketveri. „Mokydama kepti duoną, mama manęs prašė įsidėmėti svarbiausią pamoką – niekada neiti prie tešlos blogos nuotaikos, kad neįminkyčiau į ją blogų emocijų", – pasakojo Alfonsa, duoną kepti išmokusi jau dvylikos metų. „Sunku apsakyti žodžiais, kaip malonu, kai išsikepi naminės duonos ir pyragų. Gera, nes tai darai iš širdies. Kai iškepu pyragus, galiu jų nevalgyti – širdžiai gera pažiūrėti iš šono. Sunkus darbas yra tešlą minkyti, bet man patinka kepti“, – kalbėjo Onutė iš Dukurnonių. ,,Šviežiai kepamos duonos kvapas į namus pritraukia sėkmę, o netekėjusioms merginoms jis padeda privilioti patį geriausią vyrą“, - pasakoja Onutė iš Pelekonių. Net ir tada, kai garbingoje trobos vietoje stūksanti krosnis pagal paskirtį nebenaudojama, jos išgriauti senosios kepėjos neleidžia – kaip Sundakų kaime gyvenanti Marytė.
Atokiuose kaimuose, kur šlapiuoju metų laiku keliai pravažiuojami tik pašalus, švariose, šiltose pirkiose gyvena paprastos senyvos moterėlės, kurios džiaugiasi kiekvienu į namus atvykusiu svečiu, vaišina, noriai dalijasi savo patyrimu. O gauta palaiminta duona joms suteikė vilties, kad yra reikalingos ir neužmirštos.

Grįžti atgal