Spalio 18-tąją į knygos „Mėlynos purienos“ pristatymą Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje lankytojai pradėjo rinktis neįprastai anksti: gal norėdami suspėti susipažinti su neseniai biblioteką pasiekusia ir dar nespėta perskaityti nauja poezijos ir dainų knygele, gal norėjo apie knygą ir jos autorių pasišnekučiuoti su kitais ankstyvaisiais žiūrovais, o gal tikėdamiesi dar iki renginio susitikti ir užkalbinti knygos autorių – juk tiek daug jaunystės prisiminimų iš anų, seniai seniai prabėgusių, mokyklinių metų ne vieną renginio dalyvių sieja su nekantriai lauktu svečiu.

O svečias, tądien lankęsis bibliotekoje – Liudvikas Narcizas Rasimas, prieniškiams geriau žinomas Rasimavičiaus pavarde. Jis – kraštietis, „Žiburio“ gimnazijos abiturientas, teisininkas, Kovo 11-osios Akto Signataras. Tokį jį visi pažįsta. Tačiau tą vakarą jis buvo kitos: Jis buvo poetas, kompozitorius, dailininkas, nes knygelėje „Mėlynos purienos“, kurią Liudvikas Narcizas Rasimas padovanojo kiekvienam į renginį atėjusiam prieniškiui, – eilės, natos, piešiniai – daugeliui nežinoma ir nepažįstama kūrybiškoji Narcizo Rasimo asmenybės pusė.
Knygelė nedidelė, jauki, ją vartant užvaldo įspūdis, kad skaitai seniai pradėtą rašyti (ir, greičiausiai, vis dar teberašomą) dienoraštį. Ne, greičiau jo fragmentus, nes tarp įrašų – tai ilgesnės, tai trumpesnės pauzės, lyg kas būtų lapus išplėšęs, ar laikas išblukinęs iki neįskaitomų kai kuriuos įrašus. Bet ir iš šių fragmentų, keliaujant vaizdais ir garsais, dėliojasi gyvenimas. Ir labai aiški kryptis: „IŠ–Į“. Iš jaunatviško nerūpestingumo, valiūkiškų šėlionių ir romantiškų svajonių, per pirmųjų patirčių slenksčius, svajas, nusivylimus ir naujas viltis, į gyvenimo pilnatvę. Nuolat su trupučiu nerimo ar netikrumo, lyg sūpuoklėse besisūpuojančių su viltingumu, tikėjimu ir gyvenimo meilės svaiguliu. Kiekvienas eilėraštis, piešinys ar daina – šio maršruto „IŠ–Į“ stotelė – kūryboje sustingę gyvenimo fragmentai nuo 1955-ųjų dar gimnazijos suole, iki 2012-ųjų (tais metais parašytas paskutinysis knygelėje įdėtas tekstas). Nuo Prienų, kur prabėjo mokykliniai metai, iki Palangos, į kurią nuvedė ilgas ir prasmingas gyvenimas. Nuo pirmojo, beveik vaikiško eilėraštuko linksmo ir lengvo ritmo: „Žaliam miške gegutė jau kukuoja. / Gandrai jau skraido virš plačių lankų, / Tu neliūdėk mokyklos juodas suole, / Kad vėl tave aš vieną palieku.“, iki gyvenimiškos išminties, kūrybinės brandos ir žodžio gelmės: „Pavasaris – regiu melsvas purienas. / Nematė jie purienos mėlynos. / Dabar einu per pilną turgų vienas / Triukšmingame take apsvaigęs nuo tylos.“
Pokalbis apie tai, kas „Mėlynose purienose“ „sudėta“, buvo jaukus, draugiškas. Autorius mielai dalinosi prisiminimais apie aplinkybes, kurios lėmė vieno ar kito kūrinio atsiradimą, skaitė eilėraščius, padainavo ir savo sukurtų dainų. Narcizo Rasimo dainų atliko ir renginyje dalyvavusi dainuojamosios poezijos atlikėja Lijana Sarnickienė. Kartu su autoriumi jos atliekamos dainos „Nida“ priedainis netikėtai suskambo choru – ir visus užliejo bendrystė, nostalgija, santūrus susitikimo su gerai pažįstamu, tik seniai matytu, draugu džiaugsmas, o nuskambėjus paskutiniajam šios dainos akordui ir padėkoms Signatarui Liudvikui Narcizui Rasimui už tai, kad sutiko atvykti į Prienus ir pradžiuginti prieniškius savo kūryba, nusidriekė ilgiausia eilė norinčių ne tik gauti autoriaus autografą knygelėje, bet ir dar kartą susitikti žvilgsniu, persimesti nors vienu kitu trumpu sakinuku, kuriame, kad ir trumpame, ilgas prisiminimų kelias į ten, kur purienos – mėlynos...

Daugiau renginio akimirkų čia

Grįžti atgal